„Garbė“ lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį!“

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmėms

Ark. T.Matulionis. Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios vitražas (aut. E.Kaubrys).

Birželio 25 d. 14 val. kun.Teofilius Matulionis (1873 – 1962 m.) bus paskelbtas Palaimintuoju. Šias iškilmes iš Vilniaus arkikatedros tiesiogiai transliuos LRT televizija.
Įdėmiau susipažinus su garbingojo kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimu atrodo, jog jis nepaprastai sistemingai ir tvirtai iš meilės Dievui ir jam pavestiesiems vykdė savo pašaukimo pareigas. Išties vyskupas Teofilius viename tardymų paklaustas, ką jis darė, kad išnyktų ginkluoto pasipriešinimo judėjimas vyskupijos ribose, atsakė: „Nieko, išskyrus tai, kad skelbiau krikščionių tikėjimo tiesas ir moralę“. Tobulas atsakymas ganytojo, žinant istorinį kontekstą ir jo sudėtingumą. Dėl gilaus tikėjimo vyskupas atidžiai žvelgė į laikmečio aktualijas ir rado tuometinių problemų sprendimus. Prieštaringai vertinamas kanauninkas J. Stankevičius 1962 m. rašytuose atsiminimuose įvardina Kaišiadorių vyskupą T. Matulionį: „Tai buvo vyskupas kalinys, vyskupas kovotojas. Kada nors turės istorija tarti savo žodį: ar tinkami buvo jo kovos metodai?“ Šio didžio žmogaus ir kunigo nuopelnus įvertino Popiežius Pranciškus, 2016 m. gruodžio 1 d. skelbdamas arkivyskupą kankiniu. Lietuvos ir užsienio lietuviai arkivyskupo Teofiliaus gyvenimo pavyzdžiu stiprina savo tikėjimą 55 -erius metus. Šis ganytojas yra reikalingas visiems krikščionims realistams, kurie siekia giliau pažinti Viešpatį ir Evangeliją. Garbingasis Teofilius nešė Evangelijos vertybes tuo metu, kai siautėjo carinės priespaudos vėjai, bolševikinio teroro audra, vyko laisvos Lietuvos augimas, vokiečių okupacija, taip pat ir Lietuvos sovietinio ateizmo sąlygomis.

Buvo atsidavęs savo pašaukimui
Garbingasis arkivyskupas Teofilius giliai kentėjo ir mylėjo visus: ir artimus, ir priešus. Iš arkivyskupo elgesio ir kalbos manieros buvo nesunku justi garbingojo Teofiliaus asmenyje kankiniui būdingą evangelinę mintį: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro“. Laiške, rašytame 1956 m. balandžio 19 d. iš įkalinimo Mordovijoje, vyskupas rašo: „Kur mūsų brolių lietuvių nėra! Nemalonus likimas išblaškė po platų pasaulį. Belieka maldauti Viešpatį, kad duotų visiems malonę ištverti, paguodą ir kuo greičiausiai grįžti į Tėvynę pas savuosius.“ Gili malda buvo ta priemonė, kuria kankinys stiprino savo tikėjimą, pasitikėjimą Dievo Apvaizda, vildamasis sulaukti, kada jo brangi tėvynė bus laisva. Garbingasis arkivyskupas Teofilius per paskutinį dešimties metų įkalinimą Vladimiro kalėjime ir politinių kalinių lageryje Potmoje sugebėjo išlaikyti sveiką ir linksmą Dievuje širdį. Todėl šis Dievo žmogus šiandien mums yra drąsos, tvirtumo, dvasingumo ir gyvo žydinčio tikėjimo bei ištikimybės savo pašaukimui neįkainojamas pavyzdys.
Kaip 1943 metais Kaišiadorių vyskupas suvokė savo uždavinį, skaitome jo pirmajame ganytojiškame laiške: „Man pavesta rūpintis jūsų amžinuoju išganymu, pavesta būti jūsų sielų atsakingiausiu prieš Dievą ganytoju, būti jūsų tėvu ir vadu kelionėje į amžinosios laimės dangaus karalystę“ . Vyskupas Bažnyčią laikė šeima, o savo tarnystę tapatino su tėvo, kuriam rūpi saugi šeimos aplinka, dvasiniai ir materialūs turtai, pasišventimu. Taip pat puikiai suvokė, kokios yra kariuomenės vado pareigos. Sovietinės ir fašistinės okupacijos, užgriuvusios problemos pareikalavo sumanių ir drąsių sprendimų ir žingsnių. Iššūkiai anaiptol neišgąsdino Kaišiadorių vyskupo T. Matulionio, kuris tapo tikruoju savo tikinčiųjų gynėju, o ofenzyvaus tikėjimo gynimu realiai stiprino pogrindinį lietuvių pasipriešinimą okupacinei santvarkai.

Išgyveno dėl tikinčiųjų moralės
Šiandien su įdomumu skaitome, kokias problemas Lietuvoje išskyrė vyskupas Teofilius. Ingreso į Kaišiadorių katedrą metu vyskupas išreiškė susirūpinimą, kad vyrauja moralinis žmonių pakrikimas, atšalęs tikėjimas, apleisti sakramentai ir šventų dienų šventimas, neapykanta vienų kitiems, žiaurumas, neteisingumas, svetimo turto negerbimas, šeimų skyrybos, šeimos sudaromos vien civilinės metrikacijos aktu be Santuokos sakramento, negimusių gyvybių žudymas, vengimas šeimos, degtinės gaminimas, girtuoklystė, vedanti žmones prie ištvirkimo, išsigimimo ir skurdo. Tačiau nepaisant visuomenės žaizdų įvardijimo, vyskupas Teofilius Matulionis pasiūlė kelius įveikiant minėtąsias negeroves: tikintieji turėtų atsinaujinti Kristuje, dažnai praktikuoti Komuniją, pamaldumą Marijai. Darbas pasiseks, jei jis bus paremtas malda, pareiginga Išpažinties ir Švenčiausiojo Sakramento praktika. Anot vyskupo, šeimose ypatingai turi viešpatauti meilė, santaika, ramybė ir susiklausymas, krikščioniškas auklėjimas. Tėvai turi būti pavyzdžiu vaikams. Svarbiausia parama šeimai yra malda, kuri mūsų laikais daugelio yra užmiršta. Dėl to yra tiek daug blogio pasaulyje, kad tiek maža maldos. Toliau jis ragina imtis žingsnių: šeimose tėvai turėtų pratinti kasdieną melstis, šventadieniais dalyvauti šv. Mišiose, nes nuo to priklauso žemiškoji ir amžinoji laimė. Šeimos turėtų būti pamaldžios, šventos, skaisčios, blaivios. Tuomet graži bus Tėvynės ateitis.

Ark. T.Matulionis su artimiausiais giminėmis.

Arkivyskupas karo sunkumų akivaizdoje ragino neprarasti pusiausvyros, pasitikėti Dievu, prisiminti Kristaus įspėjimą: „Prašykite ir jums bus duota; ieškokite ir rasite, belskite ir jums bus atidaryta (Lk 11, 9). Šauktis Dievo gailestingumo, bet prieš tai būtina sąlyga – susitaikinti su Dievu per Atgailos sakramentą. Arkivyskupas mėgo pabrėžti Bažnyčios kaip katalikiškos šeimos vienybę, ragindamas vieniems kitus palaikyti malda.
Arkiv. T. Matulionio kankinystės kelias atskleidžia, kad gyventi dieviškosiomis dorybėmis – tai ne priklausyti sustingusiai tikrovei, o nuolat judėti, keliauti, kopti Dievop, bręsti. Kankinystė – veikiau ne akimirkos apsisprendimas, o visą gyvenimą trunkančio brendimo vyksmo išskaidrinimas, sustiprinimas, tikrove paverčiantis pačius neįtikimiausius paradoksus: arkiv. T. Matulionis iš kalinimo Mordovijoje siunčiamoje savo nuotraukoje užrašo: „laisvas kalinys“. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystėje dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – yra dinamiškos. Kuo daugiau yra kančios ir ištvermės arkivyskupo gyvenime, tuo labiau juntamas jo teologinių dorybių augimas ir stiprėjimas, vedantis į šventumo pilnatvę, į visišką supanašėjimą su Nukryžiuotuoju Viešpačiu ir susivienijimą su Juo. Nors kiekviena iš šių trijų dorybių turi savitą raišką ir kai kuriomis gyvenimo aplinkybėmis stipriau pasireiškia viena ar kita, iš esmės visos trys veikia ir auga drauge, rišamos meilės dorybės, kuri yra tobulumo raištis (plg. Kol 3, 14) ir visų dorybių ugdytoja.

Klusnumas Dievo valiai – išskirtinis arkivyskupo bruožas

Vyskupo T.Matulionio atvirlaiškis iš Mordovijos tremties.

Šv. Tomas Akvinietis į Dievą kreipdavosi nuostabia malda: „Mano Dieve, duok man šviesos, kad pažinčiau Tavo šventą valią, ir duok man jėgų, kad ją išpildyčiau.“ Anot M. Buberio, jeigu žmogus vadovaujasi Dievo valia, tuomet aptinkame išreikštą jo tikėjimą, arba kitaip sakant, tikintysis gyvena Dievo tempu. Didysis Bizantijos teologas Maksimas Išpažinėjas (+ 662 m.) teigia, kad žmogiškoji valia sukurta linkti sinergijos su Dievo valia link. Žmogus, kurio valia derinama prie Dievo valios, pasiekia pilnatvę. „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3). Pabrėžti Dievą ir jo valią pasaulio ir jo galybių atžvilgiu yra tolygus veiksmas kaip liudyti tiesą. Žmogus tampa tiesa, tampa savimi, kai tampa atitinkančiu Dievą. Tada jis pasiekia savo tikrąją esmę.
Vyskupas savo laiškuose iš tremties vietų dažnai rašo: „Būk valia Tavo!“ Tokia vyskupo Teofiliaus nuostata kankinystės akivaizdoje parodo, kad tremtyje jis buvo pasiekęs krikščioniško gyvenimo pilnatvę, suprato, kad tokiu būdu per savo klusnumą bendradarbiauja Kristaus kryžiaus klusnume.
Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio pasivedimas Dievo valios impulsams buvo maldos su Šv. Raštu išdava. Ne kartą kratų metu kalint buvo konfiskuota iš vyskupo Teofiliaus Evangelijų knyga. „Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingus ir neišmanančius žmones“ (1 Pt 2, 15). „Nebūkite neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia“ (Ef 5, 17). „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 16–18). Visišku pasivedimu Dievo valios vykdymui išreiškiama priklausomybė Dievui, o kartu tai yra nuolankumo dorybės ryškiausias bruožas. Arkivyskupas T. Matulionis, anot amžininkų, ramybės dovaną priskyrė Dievo gailestingumo malonei. Pasivedimas Dievo valiai rodo, kad arkivyskupas T. Matulionis visiškai pasitiki Dievu ir priima visus gyvenimo iššūkius kaip Dievo jam skirtus ir naudingus išganymo keliui.

Gailestingumo žmogus
1956 m. sugrįžęs iš Rusijos kalinimų ir tremties, apsigyvenęs Lietuvoje, Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis rašo popiežiui, prašydamas paskirti vyskupu pagalbininku kan. Vincentą Sladkevičių. Šis arkivyskupo laiškas perpintas nuolankiu atsidavimu šventajam Tėvui ir dėkingumu Dievui už visa tai, ką jis patyrė gyvenime. „Dievo geraširdiškiausiu gailestingumu jau pasiekiau aštuoniasdešimt ketverius amžiaus metus“, – rašo žmogus, kuris buvo sekamas daugiau nei penkiasdešimt gyvenimo metų, nuo 1909 m. iki gyvenimo pabaigos 1962 m. Tai, kad arkivyskupas Teofilius pamini kaip patį brangiausią prisiminimą iš įkalinimo patirčių įvykį, susijusį su tardytojo atsiprašymu ir jo širdies atsivėrimu žmogiškumui, išraiškingai kalba apie patį kankinį Teofilių kaip kupiną dieviškojo gailestingumo žmogų.

Meilė Dievui – per meilę artimui

1915 – 1962 m. vyskupo naudota šv.Mišių taurė.

Ganytojo pareiga rūpintis pačiais mažiausiais arkivyskupui Teofiliui buvo artima ir laisvės dienomis, ir kalinimo metu. Arkivyskupo tarnas S. Skopas savo atsiminimuose apie vyskupą T. Matulionį rašo, kad, sugrįžęs iš Amerikos (1936 m.), Šv. Mikalojaus bažnyčios rektorius vysk. T. Matulionis prisiėmė „pareigą kiekvieną penktadienį duoti išmaldą apie ketvirtą valandą po pietų. Prisirinko didžiulė eilė, kaip sakoma, elgetų. Vyskupas dalina vieną penktadienį pinigus ir kitą penktadienį, ir vis eilė nesibaigia (ubagų) pavargėlių. Mat pasirodė, kad eina po du, tris, keturis kartus išmaldos tie patys.“ Vyskupas, tai sužinojęs, davė išmaldą antrąkart atėjusiam, tačiau nusijuokęs pasakė kitą kartą po du kartus neiti. Iš šių aplinkybių išryškėja meilė vargstantiems žmonės ir atlaidumas suklydusiems. Vis dėlto vyskupas pamoko gero elgesio taisyklių norintį jį apgauti. Šių labdaros dalijimo penktadienių praktika, anot S. Skopo, truko neilgai, nes jais ėmė naudotis ne tik katalikai, bet ir žydų tikėjimo žmonės. Vyskupas tuomet įvedė praktiką – ateiti išmaldos su savo klebono rekomendacija. Užeidavo žmonės pasiskolinti ir pinigų, kuriuos ne visada grąžindavo.
Vienam užsukusiam vargo prispaustam žmogui jis pasiūlė savo drabužių, net savo seną sutaną, kad stokojantis pasisiūdintų šiltą rūbą. Vyskupus Teofilius gailėjo karo ir kitų nepriteklių išvargintų žmonių. Anot ilgametės vyskupo šeimininkės seselės A. Misiūnaitės, vyskupas buvo nepaprastai kuklus, labai geros širdies: kaliniams siųsdavo maisto, šelpdavo pinigais visus elgetas, kurie tik kreipdavosi.
Ypatingas arkivyskupo Teofiliaus Matulionio meilės artimui veiksmas buvo paslėpta ir išgelbėta iš žydų geto Estera Elinaitė. Ji tapo viena iš likusių gyvų 300 vaikų buvusiame Kauno gete, kuriame gyveno apie 5000 vaikų. 1943 m. spalio 26 d. šią trejų metukų amžiaus mergaitę mama išvedė iš geto ir iš pradžių nuvedė į S. Čiurlionienės namus, bet po kurio laiko mergaitė buvo atvesta į Benediktinių vienuolyną. Arkivyskupo T. Matulionio nurodymu buvo nuspręsta ją iš pradžių paslėpti Kauno benediktinių vienuolyne, bet vėliau dėl saugumo, kad vokiečiai nesurastų, mergaitę pervežė į Čiobiškio vaikų namus, kurio auklėtojomis dirbo benediktinės. Kiek vėliau ir iš vaikų namų ji buvo pervežta ir paslėpta Kaišiadorių bažnyčios varpinėje. Tokiu drąsiu elgesiu vyskupas T. Matulionis ir benediktinių vienuolyno vyresnioji sesuo Liucina (Rozalija Rimšaitė) išsaugojo penkis žydų kilmės vaikus. Šioje vaiko išgelbėjimo istorijoje yra dar vienas svarbus epizodas. Kaip pasakoja pati Estera, pasiimti vaiko atvykusiai motinai vyskupas T. Matulionis rūpestingai pasiūlė nakvynę kurijoje, o kitą dieną išleido vykti į Čiobiškį, kuriame augo mergaitė. Vyskupas ypač pabrėžė Esteros gabumus muzikai, ragindamas juos ugdyti.
Gėrio darymas artimui yra Dievo meilės pasekmė. „Tikras maldingumas yra lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuteptą šiuo pasauliu“ (Jok 1, 27). Savo atsiminimuose 1954 m. anglas Frank Kelly, kalėjęs Vladimiro kalėjime su vyskupu T. Matulioniu, aprašė jaudinantį įvykį, atskleidžiantį jo meilę artimui. Susirgęs Kelly draugas Hunold kalėjimo kameroje labai blaškėsi, tuomet vyskupas Teofilius priėjo prie ligonio, atsisėdo ir labai tyliai meldėsi, buvo ramu. Abu taip praleido prie sergančiojo budėdami visą naktį. Šis įvykis paskatino Frank Kelly artimai bendrauti su vyskupu T. Matulioniu ir jį prižiūrėti. Vladimiro kalėjime vyskupas T. Matulionis kaliniui, kalinčiam toje pačioje kameroje, atidavė savo šilčiausią megztinį. Kai kamerą vėdindavo, vyskupas šalia atviros orlaidės šaldavo, tačiau paskolinto šilto drabužio nepaprašė grąžinti.
Vyskupo Teofiliaus Matulionio puoselėta artimo meilė ryški ir jo, kaip Kaišiadorių vyskupo, veikloje. 1946 m. vasario 26 d. Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis, siunčiamame laiške Saugumo liaudies komisarui išvardijęs sovietinių pareigūnų savivaliavimo bažnyčiose, klebonijose atvejus, pareikalauja išsiaiškinti aplinkybes, apsaugoti Bažnyčią ir tikinčiuosius, sugrąžinti areštuotus 7 kunigus ir leisti grįžti prie ramaus pastoracijos darbo. Vyskupas ragina tikinčiuosius remti suimtus ir nuteistus kunigus, paskiriant iš buvusių jų parapijiečių rinkliavų 2/3 lėšų. Ši meilės artimui iniciatyva buvo paskatinta laikmečio sąlygų ir susidariusios situacijos.
Palaimintasis Teofilius buvo giedrios nuotaikos žmogus. Ypač paminėtinas puikus T. Matulionio humoro jausmas, reiškęsis net itin beviltiškomis aplinkybėmis ir praskaidrindavęs drauge su juo kalėjusių žmonių mintis. Jis kėlė šalia kalinčiųjų mintis į Dievo pažadą, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems (plg. Rom 8, 28). Kalėjime juokaudavo ir dėl to, kad įveiktų psichologinę įtampą. Iš kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas yra užrašytų vyskupo Teofiliaus sakytų anekdotų. Jie publikuoti P. Gaidos knygoje „Nemarus mirtingasis“. Kai dienos lietingos, internete susiradę knygą, galite puikiai leisti laiką ją skaitydami.

Požiūris į šventuosius

Vyskupo rožinis.

Arkivyskupas pasitikėjo ir ragino naudotis šventųjų užtarimu, ypač mūsų tautos šventųjų: Šv. Kazimiero ir tų, kurie „nors dar nėra Bažnyčios paskelbti šventaisiais, bet jau yra pas Dievą ir gali mums padėti“. Yra žinoma, jog vyskupas Teofilius, kaip piligrimas, aplankė pirmųjų amžių kankinių katakombas Romoje ir aukojo Šv. Mišias. Pakeliui į Romą iš traukinio išlipo, kad pagerbtų Šv. Antaną Paduvoje. Dalyvavo 1934 m. balandžio 1 d. Šv. Jono Bosko paskelbimo šventuoju iškilmėse Vatikane. Vyskupas raginęs kreiptis į šventuosius, pabrėžė, kad malonė prigimties nenaikina, bet ją tobulina. Šiomis dienomis vykstąs Palaimintojo skelbimo įvykis yra nuostabi proga prisiminti Bažnyčios stiprybę, glūdinčią šventųjų bendravime.
Arkivyskupas Teofilius Matulionis visas dorybes praktikavo su Dievo vaiko laisve, pasitikėjimu ir džiaugsmingu paprastumu. Jis gyveno vidine ramybe ir, net ištikus sunkumams, jis savo laimę matė Dievo valios vykdyme. Čia prisimintini jo žodžiai, dažnai pasitaikantys asmeniškuose laiškuose artimiesiems: „Būk valia Tavo!“. Arkiv. T. Matulionio tikėjimo dorybė ypač raiškiai atsiskleisdavo visa – net kančias ir vargus – klusniai priimant kaip Dievo meilės ženklus ir dėkojant už tai: „Aš dėkoju Dievui, kad galėjau kentėti už Kristų.“ Visiškas pasitikėjimas Dievu byloja apie arkivyskupo vidinę bendrystę su Kristumi, kurio „maistas“ buvo vykdyti Tėvo valią (plg. Jn 4, 34). Ši glaudi vienybė įgalino palaimintąjį Teofilių Matulionį atsižadėti savęs ir priimti skausmą bei kentėjimus kaip sekimą Evangelijos tiesa.
Kad rastum gyvenimą – turi prarasti gyvenimą, kad išsigelbėtum – turi imti kryžių. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio didinga asmenybė neabejotinai yra švyturys, savo gyvenimu ir mokymu skleidžiąs žmogiškojo gyvenimo tobulumo spindulius.
Dr. Roma Zajančkauskienė
Birštono muziejaus struktūrinio padalinio vadovė