Snaiguolė Šeškevičiūtė – Garmuvienė, Prienai:
– Mano tėtis jau miręs, mirė staiga, kai aš buvau 13 -kos metų. Jis man reiškė labai daug, mes buvom labai artimi. Buvau jo vienturtė, mylima dukrytė. Jis žinojo, kada man baigiasi pamokos, jis suskubdavo mane nuvežti į mokyklą, kad žiemą nesušalčiau, nors atstumas iki jos buvo gal apie 1,5 km, jis žinojo, kada mano klasės „žiburėliai“. Jo pirmą kartą paprašiau leidimo nueiti į kino filmą, mes kartu vakarais prie namų mušinėdavome badmintoną… Prisimenu kartu praleistas paskutinės vasaros dienas prie jūros (mama dirbo ir negalėjo važiuoti), nešdavo miegančią ant pečių, kai pavargdavau eiti, supomės karuselėse. Aš visuomet jaučiausi su juo saugi, rami. Jis buvo tėtis ir draugas, abu turėjom ir paslapčių. Jis buvo tas žmogus, kuris visokeriopai rūpinosi šeima. Mes su mama visada žinojom, kad esame globojamos. Jis buvo gerbiamas draugų ir bendradarbių, aš buvau Kaziuko mergaitė. Ir staiga, vieną rytą… Nors buvau dar vaikas, bet aiškiai prisimenu tą nesaugumo jausmą, kuomet sužinojau, kad tėtės nebėra, lyg subyrėjo tvirtovės siena…
Gal aš per daug idealizuoju, nes Tėčio jau daugelį metų nebeturiu, pati esu mama, dukros jau didelės, bet ir dabar man jo dar reikia, dar trūksta, dažnai pagalvoju, kad kaip būtų lengva, jeigu jis būtų šalia – mano TĖTIS.
Vilytė Stelmokienė, Veiveriai:
– Tėtis miręs prieš 19 metų, bet jo pamokymai, vertingi patarimai išlikę iki šių dienų. Eilėraštis parašytas jo mirties metinių minėjimo proga.
Tėvo dienai
Tavo žodžiai, Tėti,
skamba man ausyse,
Tavo žvilgsnį tyrą ir šiandien regiu.
Lyginu su tavim aš kiekvieną vyrą,
Tavo nuoširdumą, šilumą jaučiu.
Mokei mus dorumo, mokei mus darbštumo,
Mokei visą tiesą sakyt į akis,
Artimą mylėti, darbuose padėti,
Nes krūtinėj plakė paprasta širdis.
Pamenu, kaip šieną pabarėly krovei,
Kai tekėjo skruostu prakaito rasa,
Spigino saulelė iš po debesėlio,
Sulos ąsotėly tau nešiau basa.
Lietuviškos dainos po talkų aidėjo,
Poteriuos skambėjo nuoširdi malda.
Dirbti ir giedoti, ir dainuot mokėjai,
Šmaikščiai pajuokauti sekės visada.
Tavęs pasigendame kiekvieną dieną,
Bet prisiminimuos gyveni kartu –
Tu dažnai sapnuose priglaudi, paglostai,
Patari, kai būna apsispręst sunku.
Pamenu-džiaugeisi, kai trispalvę kėlė,
Kai stovėjai žilas Baltijos kely,
Kaip sirgai už laisvę mūsų Lietuvėlės,
Kad atgautą žemę – arti vėl gali…
Tau uždegsim, tėti, atminimo žvakę,
Tegul ji mums šviečia iš aukštų skliautų,
Tegul tavo meilė rodo šviesų taką –
Globoja ir saugo nuo visų bėdų.
Mindaugas Rukas, Prienai:
– Kiekvienoje šeimoje tėtis turi įvykdyti labai sunkią užduotį. Pagrindiniai jos tikslai yra: tėčio buvimas šeimoje, aktyvus bendravimas ir bendradarbiavimas su jos nariais, domėjimasis savo vaikais, jų laisvo laiko organizavimas, kalbėjimas su jais, rūpinimasis buities sąlygomis (šeimos ekonomika), pareigų, užtikrinančių buitį, atlikimas, supratingumas, tolerancija bendravime, pagalba sunkumuose, vaiko apdovanojimas šiluma, mokėjimas nustatyti pareigas ir jų atlikimo priežiūra, buvimas autoritetu, pavyzdžio rodymas, vaiko psichikos saugojimas ir vystymas, rūpinimasis vaiko lavinimu, rūpinimasis auklėjimu ir pasidalijimasis tomis pareigomis su žmona.
Tėvo dienos išvakarėse jausmai tiktai geri, kadangi ir pats turiu tėtį, ir jau esu dviejų vaikų tėvas. To jausmo, kurį patiri būdamas tėčiu, negalima sulyginti su jokiu kitu. Už tai esu labai dėkingas savo žmonai Vaidai!
Virginijus Kazlauskas, Matiešionys:
– Man Tėvo žodis visada turėjo vertę ir buvo labai svarbus visą gyvenimą iki jo Išėjimo. Visada šaukiau jį „Tėte“. Mus jungė labai tvirtas ryšys. Kad net „lupt“ nė karto nesu gavęs, gal kiek ir padykęs kada buvau, jau neatmenu. Pagarba tėčiui buvo ir išliko ne tik šis žodis. Tai kur kas daugiau. Ir nėra nusakoma ar parašoma. Tai jaučiama savaime augant, užaugus, iki gyvenimo pabaigos…
Kartu su tėte kūrėme tėviškę. Neabejoju, jog Amžinojo poilsio atgulęs Nemajūnų kapinaitėse jis stebi, kas vyksta po Matiešionių dangumi, ir labai džiaugiasi visais, kurie atvykstate į kalbininko Jono Kazlausko tėviškę, išvykstate ir vėl, ir vėl sugrįžtate. Mes džiaugiamės kartu…
Giedrė Smolskaitė, Prienai:
– Man tėtis – tai viskas, kas aš esu ir kuo noriu būti. Mūsų tėtis – tai namai, pilni jaukumo, veiklos ir juoko. Jis mano pavyzdys, draugas, patarėjas, atrama ir įkvėpimas. Iš jo kiekvieną dieną mokausi meilės darbui ir šalia esančiam.
Giedrė Kederytė, Birštono vienkiemis:
– Išgirdus žodį tėvas, pirma mintis, atėjusi į galvą, yra pamatas. O pamatas pagal paskirtį savaime yra stabilumo ženklas. Visko pradžia. Ir nuo to, koks tas pamatas bus, priklauso ir kitos grandys. Mano ir tėtės ryšys jau nuo vaikystės buvo labai glaudus. Tik tikriausiai, kol esi šalia, kiekvieną dieną, tai priimi kaip natūralų dalyką ir nesusimąstai, kad galėtų būti kitaip. Kai buvau maža, ganėtinai ilgai sapnuodavau vis tą patį sapną, kaip tėtė mane paima už rankos ir vedasi. Giliai viduje jaučiau kažką labai stipraus.
Dabar, kai galiu atsisukti ir pažvelgt į pragyventus metus, galėčiau vadinti save labai laiminga. Už tai, kad turiu tokius tėvus. Nieko geriau įsivaizduoti negaliu. Prisimenu smulkiausias akimirkas, kai eidavom į tvartą pas gyvuliukus ar į laukus parsivesti arklio. Galėtų atrodyti nesvarbūs dalykai, bet man tos akimirkos nepaprastai brangios. Važiuoti su tėte vežime per kaimą, – kažkas didingo. Ir nesvarbu, kad kartais reikėdavo bėgt per pievas, kad tik jį pavyčiau. Tėtė mokė ir moko savo pavyzdžiu, o ne bereikšmiais kalbėjimais. Ar tai būtų krepšinio pamokos kieme, ar pirmieji bandymai vairuoti mašiną. Jis tikras kantrybės šaltinis. Juk tai, kiek mes gauname iš gyvenimo, neateina iš niekur kitur, kaip tik iš tėvų. Meilė tarp tėvų ir vaikų yra nepamatuojama ir neaprėpiama. Ir svarbiausia, kad to nereikia tuščiai deklaruoti, tai tiesiog yra viduje. Tėtė nuo mažens mokė, kad duotas žodis yra tvirtas ir jokiais būdais jo negalima laužyti. Tai turbūt stipriausia pamoka, kurios liudytojas buvo jis pats. Matydama, kaip tėtė tiki tuo, privalau tai perduoti ir savo vaikams ateityje.
Gražiausia tai, kad nors ir esu sulaukusi dvidešimt vienerių, sugrįžusi namo vis dar skubu pasisupti jam ant kelių ar užšokti ant pečių ir juoktis kartu. Negaliu nesušokti polkos žingsnelių išgirdus muziką. Dėkoju Dievui už šią gyvenimo dovaną. Ir su nekantrumu laukiu, kada tik galėsiu parbėgt į kiemą ir krykštaut kartu.
Kalbino Palma Pugačiauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“