Vytauto Marčiulionio – Viesulo partizanų būrys krašto laisvės kovose 1945 – 1946 m.

Vytautas Marčiulionis – Viesulas.

Po Paverknių mūšio Viesulo partizanai pasitraukė keliomis kryptimis. Viesulas su savo kuopos dalimi, 60-ties kovotojų būriu, pasitraukė Aukštadvario, Semeliškių link. Ten dvi savaites slapstėsi nuo galimų NKVD paieškų. „Čia kiek pasidarbavę prieš vietinį komunistų aktyvą, NKVD agentus ir kitus panašaus plauko gaivalus pro Trakus pasuko Nemuno link, artėdami prie Suvalkijos. Žygiuojama buvo nakčia. Jo kryptį lėmė pranešimai apie įvairiose vietose besirandančius bolševikų agentus, stropesnius jų bendradarbius ar siautėjančias vagių ir ginkluotų banditų (taip pat ir lenkų Armijos Krajovos partizanų grupes, nepripažįstančias Vilniaus priklausomybės Lietuvai, -V.K.) plėšikų grupes. Vieniems tekdavo tik pagrasinti, kitiems ir „lazdinės“ duoti, o dar kitiems, kurių kaltės buvo per daug didelės, kad jiems dar būtų galima dovanoti arba tikėti juos pasitaisysiant, teko net „į medžius palaipioti“(Juozas Lukša-Daumantas. Partizanai,V., 1990, p.91).
Peržiūrėję tuometinės Trakų apskrities KGB dokumentus, užtikome duomenų, kad užsimenama „apie nežinomą banditų kuopą“, kuri pasirodo apskrities teritorijoje (LYA, f.K-1, ap.3, b.1728. p.160 ap).
Tikėtina, kad Viesulo partizanai iš Trakų apskrities grįžo per Punią, Rumbonis ir Prienų apylinkes, nes KGB pranešimuose kalbama apie balandžio pabaigoje Viesulo būrio įvykdytus kovos veiksmus prieš Punios stribus ir Prienų sovietinį partinį aktyvą (LYA, f.K-1, A, ap.3, b.1412, p.7).
Didžiosios Kovos apygardos partizanų apygardos tyrinėtojas Stanislovas Abromavičius pastebi, kad 1945 m. vasarą Viesulo partizanai labai dažnai būdavo ir veikė Darsūniškio ir Užgirėlio miškuose, palaikė bendrus ryšius ir vykdė bendras operacijas su A. Aliukevičiaus –Saulės partizanais (http://www.partizanai.org/failai/html/didziosios_kovos.htm).
Regione pavojingiausia sovietams partizanų grupė
Po Paverknių kautynių ir kitų partizanų operacijų sovietinės Lietuvos KGB vadovai atkreipė dėmesį, kad „Viesulas vykdo idėjinį ir operatyvinį vadovavimą visoms banditų grupėms Pakuonio, Panemunės, Kruonio, Garliavos, Jiezno, Prienų valsčiuose“ (ir abiejose Birštono kurorto panemunės pusėse,-V.K.) (LYA, f.K-1, ap.3, b.960, p.27). Anot KGB pareigūnų, būrio gretose apie 80-100 partizanų su 70 žmonių rezervu. Partizanai turi du sunkiuosius kulkosvaidžius, 9 rankinius kulkosvaidžius, daug automatų, šautuvų, granatų ir tūkstančius patronų. „Jeigu anksčiau jie apsistodavo bunkeriuose, tai dabar jie pereina prie neįprastos taktikos. Jie eina per kaimus, dažnai išvengdami mūsų karių smūgių“ (Ten pat). Sovietinius tautos genocido vykdytojus piktino tai, kad Viesulo banditus maitina vietiniai gyventojai. Šie savanoriškai atiduoda banditams savo maisto atsargas, nes nėra nei vieno atvejo, kad gyventojai skųstųsi, kad banditai juos apiplėšė ar ką nors per prievartą atėmė “(LYA, f.k-1, ap.3 , b.808. p.97).
Sovietai pabrėžė, kad Vytauto Marčiulionio – Viesulo partizanų pagrindinis tikslas – kautis su operatyviniais NKVD daliniais, suduodant jiems netikėtos pasalos smūgius ir išsaugojant savo jėgas. Sovietai neviešino NKVD sutriuškinimo Paverknių kautynėse. Jie šį mūšį vadino kautynėmis prie Kisieliškių, kur, anot jų, partizanams buvo suduotas smūgis, ir jie neteko 17 kovotojų. Bet sovietai turėjo pripažinti, kad V. Marčiulionio vyrų karinėse operacijose krito trys NKVD karininkai ( tarp jų – 1945 m. sausio mėn. 30 d. Jiezno NKVD viršininkas Afanasjevas ir du eiliniai enkavedistai), 12 eilinių enkavedistų, 7 stribai, 7 partiniai vadovai ( Ten pat, f.K-1, ap.3, b.1412, l.21). Nors buvo aiškiai sumažintas nukautų okupantų ir jų talkininkų skaičius, bet ir toks pripažinimas rodė aiškų sovietų susirūpinimą. Labiausiai sovietus jaudino tai, kad Marčiulionių šeimos autoritetas Pakuonio valsčiuje neleido sovietams surasti NKVD agentų ir informatorių, veikiančių prieš Viesulą ir jo būrį.
Pakuonio valsčius 1918-1945 metais priklausė Kauno apskričiai, tad palyginkime skaičius: Raudondvaryje veikė du NKVD agentai ir 9 informatoriai, Babtuose – atitinkamai 2 ir 10, Karmėlavoje – 3 ir 11 ir t.t. O Pakuonio valsčiuje nė vieno į NKVD pinkles įtraukto žmogaus (Ten pat, p.121)!
1945 m. birželio mėnesį Vytauto Marčiulionio –Viesulo ir jo pavaduotojo V.Drulios – Nakties vadovaujama kuopa jau sėkmingai veikė Pakuonio valsčiaus Bačkininkų miške, Antakalnio, Pašventupio, Margininkų, Dobilių, Vainatrakio kaimuose, Aukštosios Panemunės valsčiaus Vaišvydavos ir Dubravos miške, Gervėnupio, Viršužiglio, Tursono, Šilėnų, Dubravos, Arlaviškių, Piliuonos, Raželių kaimuose. Kuopa veikė Kruonio valsčiaus Darsūniškio, Užgirėlio miške, Prienų valsčiaus Pagaršvio kaime, dažnai pereidavo į Prienų bei Jiezno valsčių miškus ir šalia esančias gyvenvietes.
Vytautas Marčiulionis –Viesulas palaikė aktyvius ryšius su pogrindinėmis pasipriešinimo organizacijomis ­ Lietuvos Laisvės Armija (LLA) ir Lietuvos Išlaisvinimo taryba (LIT). 1945 m. balandžio pradžioje Pakuonio mokytojo, LIT nario Kosto Blažaičio dėka buvo užmegzti ryšiai su Darsūniškio apylinkėse veikusio Saulės grupės būrio vadu B.Šipuliu – Ąžuolu ir Pakuonio partizanų kuopos vadu V.Marčiulioniu –Viesulu. (K.Kasparas. Lietuvos karas. Kaunas, 1999, p.362, toliau –Lietuvos karas).
Partizanų būriams dėl įvairių aplinkybių nepavyko susijungti, bet dažnai operacijas prieš okupantus vykdė sutartinai.
Okupantų pasiūlymas išdavystei
1945 m. birželio 5 dieną enkavedistai per Vytauto Marčiulionio – Viesulo tėvą Jurgį Marčiulionį perdavė laišką – pasiūlymą partizanų kuopos vadui, kad tas legalizuotųsi pagal vadinamosios J. Bartašiūno „amnestijos“ reikalavimus, išeitų iš miško ir atvyktų į NKVD Kauno skyrių. Praėjo savaitė, ir okupantai atsakymo nesulaukė. Atvykę į Pašventupį, iš Jurgio Marčiulionio jie išgirdo, kad šis kažkur laišką pametęs ir jo neįteikė. Kauno apskrities NKVD viršininko Kirino ir jo pavaduotojo Novikovo rašte rašoma: „Vienok vienas iš sulaikytų banditų pasakė, kad Jurgis Marčiulionis susitiko su bandos vadu ir jam perdavė laišką. Banditas perskaitė šį laišką ir paliko jį pas save. Nuo to laiko jokių teigiamų rezultatų nepastebėta“ (LYA, f.K-1, ap.3, b.965, l.158).
Tėvų nužudymas tremtimi
Sovietai, nesulaukę Viesulo parklupdymo, kartu su vietiniais stribais įvykdė nežmoniškumo akciją:
1) 1945 m. liepos 24 dieną į Komijos Troicko – Pečiorsko rajoną buvo ištremtas knygnešių rėmėjas, lietuviškos Pakuonio savivaldos ir savanorių būrių organizatorius, Pakuonio šaulių būrio vadas, pradinės mokyklos tėvų komiteto pirmininkas, aplinkosaugos organizatorius, Steigiamojo Seimo narys Jurgis Marčiulionis, gimęs 1871 m. Ši iškili asmenybė tremtyje užgeso po keleto mėnesių 1945 m. lapkričio 20 d.
2) Kartu su vyru buvo ištremta narsių partizanų motina Marčiulionienė Janina, Juozo, gimusi 1872 m. Ji tremtyje mirė 1946 m. balandžio 10 d. („Lietuvos gyventojų genocidas“,II tomas (1944-1947)(K-S), V., 2002, p.425).
Viesulo partizanų branduolys
Viesulo kuopoje buvo partizanai iš tų vietovių, kuriose partizanai nuolatos kovojo. Jų yra buvę daug. Vienų žūties vieta iki šiol yra neįvardinta, yra tik simboliniai kapai, kai kurių jų palaikai buvo išniekinti Aukštosios Panemunės stribyne ir jų palaidojimo vieta nežinoma. Nemažai jų yra palaidoti Jiezno partizanų kapinėse, Kruonio Gojaus šilelyje.
Kuopos branduolį sudarė: 1) Jurgis Bernatonis – Nemajūnas iš Šilėnų, 2)Vincas Matikas – Kanibalas iš Sundakų, 3) Šundonis (pavardė gali būti ne visiškai tiksli) Marčius –Papartis iš Voseliūnų, 4) Jonas Zablackas – Briedis iš Grikapėdžio, 5) Pranas Grušelionis, slapyvardis neišaiškintas, iš Paverknių, 6) Antanas Gegužis, slapyvardis neišaiškintas, iš Jiezno, 7)Vincas Rūkas, slapyvardis neišaiškintas, iš Būdos, 8) Bajoras Jonas, Jono – Liūtas iš Būdos, 9) Pranas Dereškevičius –Barsukas iš Valiūniškių, 10) Jonas Martinkėlis-Skroblas iš Sundakų, 11) Juozas Mekšraitis – Nemunas iš Garliavos, 12) Povilas Bruzga – Audra iš Pakaunės Raželių kaimo, 13) Juozas Vasiliauskas – Diena iš Raželių kaimo, 14) Vincas Blusevičius – Naras iš Pakaunės, 15) Jurgis Maceina –Vilkas iš Pakuonio, 16) Bronius Jakubauskas – Žiogas iš Jiezno apylinkių, Kruonio NKVD nukautas prie Jiezno valsčiaus Daukantų kaimo 1945 07 11, 17) Alfonsas Kandrotavičius, slapyvardis nežinomas, iš Jiezno apylinkių, nukautas Daukantuose taip pat 1945 07 11, ir kiti (LYA, f.K- 41, ap.1, b.1412-1414, įvairūs puslapiai). Absoliuti dauguma šių partizanų žuvo, tačiau vienas kitas, kaip jieznietis Antanas Gegužis, išliko. Mes tada matėm, sveikinomės jį, o apie jo, partizano, kovą nežinojom.
Naujos partizaninės kovos aplinkybės
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sovietiniai okupantai metė visas savo ir kolaborantų pajėgas prieš partizaninį judėjimą, jas stipriai išplėtė. Sovietai metė prieš Viesulo kuopą Panemunėje ir Pakuonyje dislokuotą 298 NKVD pulką, sudarytą iš ne mažiau kaip 200 enkavedistų. Partizanų padėtis dar pasunkėjo, kai 1946 m. birželio 24 dieną Pakuonio valsčius buvo prijungtas prie Prienų apskrities. Prieš Viesulą buvo mestos papildomos NKVD pajėgos.
1945 m. rugsėjo 13 dieną Viesulo kuopa, padėdama A.Aliukevičiaus-Saulės partizanams, kovėsi Kruonio apylinkėse, kur abu partizanų daliniai, susirėmę su 298 -tuoju NKVD pulku, patyrė labai didelių nuostolių. Pasak sovietų šaltinių, Saulės partizanai po šio mūšio liko tik šešiese, o Viesulo būryje – vos 20 – 30 kovotojų (LYA, f.K-1, ap.3, b.1412, p.615).
Sovietai, norėdami sumažinti Vytauto Marčiulionio – Viesulo populiarumą, paskelbė, kad jis šiame mūšyje buvo nukautas (Ten pat).
Tačiau narsiojo partizano vadovaujamas būrys, kad ir stipriai susilpnintas, tebekovojo.
1945 m. rugsėjo 15 dieną buvo patikslinta Tauro partizanų apygardos struktūra ir veikimo teritorija. Nuo nuolatinių gausių NKVD dalinių smūgių išretėję Tauro apygardos partizanų daliniai buvo performuoti į penkias rinktines: Geležinio Vilko, Patrimpo, Perkūno, Stirnos ir Vytauto. Geležinio vilko rinktinėje buvo sudarytos 7 kuopos ir paskirti jų vadai. 1945 m. spalio 30 d. Geležinio vilko rinktinės vado įsakymu Gedimino kuopos vadu buvo paskirtas Viesulas (LYA, f.K-1, ap.3, b.190, p.211) „Gedimino kuopos Vadas aktyvus partizanas Viesulas užima ir vykdo operacijas plote: iš vakarų skiriamoji riba eina plentu Garliava – Kauno m., Garliava imamai, Kaunas išimamai, iš šiaurės rytų skiriamoji riba eina Nemunu nuo Kauno m. iki Bagrėno kaimo, toliau keliu Bagrėnas – Strelčiai iki plento, Bagrėnas ir Strelčiai išimamai, toliau plentu Kaunas – Prienai iki Garliavos“ (Ten pat.).
Partizanų kovos taktika šiek tiek pasikeitė. Viesulo partizanai nesivėlė į kautynes su stambiais NKVD daliniais, vykdė įvairias pasalas prieš mažesnius dalinius, susikaudavo su stribais, ardė kelius ir tiltus prie plento Kaunas – Garliava ir vieškelio Aukštoji Panemunė – Pakuonis – Garliava.
Atpildas laisvės kovotojų naikintojui
Prienuose, kovose su partizanais, trėmimų organizavimais pasižymėjo NKVD kapitonas A.Kruglov. „Paskutinėmis 1945 metų dienomis partizanai irgi neturėjo ramybės. Šv.Kalėdų naktį Gedimino kuopos vadas Vytautas Marčiulionis – Viesulas ir du jo kovotojai viešėjo netoli savo tėviškės Pašventupio kaime, vieno gyventojo sodyboje. Jau pakilus išeiti, į duris pasibeldė nekviesti svečiai. Lietuviški ir rusiški šūkavimai leido partizanams pasiruošti kovai. Atsakydamas į grėsmingą beldimą ir reikalavimą atidaryti duris, iš tamsios priemenės trenkė partizano Kvainausko – Gaidžio kulkosvaidis. Prie durų krito užpuolikų vadeiva kapitonas A.Kruglov. Į kiemą iššokę partizanai nukovė leitenantą M. ir rusų vyr. seržantą, sužeidė keletą eilinių. Iš kieme sukrautos šiaudų stirtos supoškėję automatų šūviai lengvai sužeidė kuopos vadą Viesulą ir partizaną Tigrą. Padegamųjų kulkų serija, uždegusi šiaudus, išspirgino enkavedistus. Priešo šūviams pritilus, partizanai pasitraukė “(Vytautas Juodsnukis. Suvalkijos partizanų takais, t.1, Kaunas, 2000. p.170, toliau -Vytautas Juodsnukis.)
Kova su rinkimų į Sovietų Aukščiausiąją Tarybą organizavimu
Okupantai, norėdami parodyti pasauliui savo tariamą teisėtumą, kad Lietuvos gyventojai juos remia, 1946 m. vasario 9 – 10 dienomis organizavo rinkimus į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Partizanai siekė neleisti įvykti šiems propagandiniams rinkimams. Partizanų vadovybė kėlė partizanams uždavinius: išaiškinti Lietuvos žmonėms šių rinkimų farso esmę, apšaudyti rinkimų apylinkes, paimti iš gyventojų pasus, kad juose nebūtų galima atžymėti balsavimo. „Rinkimų metu aktyviai veikė V.Marčiulionio –Viesulo kuopa. Jie Kauno apskrities Aukštosios Panemunės ir Garliavos valsčiuose gausiai išplatino atsišaukimus. 1946 m. vasario 10 dieną jie apšaudė Pakuonio valsčiaus Patrakiemio kaimų rinkiminius punktus bei kitapus Nemuno esančias Rumšiškes (Lietuvos karas, p.433).
Partizanų reidai davė rezultatų, rinkimuose balsavo tik trečdalis Lietuvos rinkėjų. Sovietai, sumetę biuletenius į urnas, skelbė, kad už juos balsavo 99,99 proc. Lietuvos rinkėjų.
„Gedimino kuopos vadas Vytautas Marčiulionis –Viesulas ataskaitoje pranešė, kad 1946 m. vasario ir kovo mėnesiais buvo sunaikinti du Panemunės valsčiaus stribai, Vyčiaus kaime kautynių metu nukautas NKVD jaunesnysis leitenantas, vyr. seržantas ir keturi eiliniai enkavedistai. 1946 m. kovo 13 dieną partizanams užėmus Pakuonį, buvo sunaikintas valsčiaus MVD leitenantas D., sužeistas aktyvus stribas S.
Didžiavyrio mirtis
Partizanų kovinių šaudmenų atsargos seko, niekas per dvejus metus iš svajotų Vakarų valstybių neatėjo jiems į pagalbą. Sovietai metė spec. grupes, kad prisidengtų partizanų vardu, įsiskverbtų į partizanų būrių vidų. „1946 m. kovo 6 – 17 dienomis Kauno apskrities 10 provokatorių Ąžuolo spec. grupė, vadovaujama NKGB UO oper. įgaliotinio v. ltn. K.Repšio ir Seredžiaus vls. NKVD viršininko A.Sergiejevo, prisidengusi Geležinio vilko vardu, Aukštosios Panemunės Rokų kaime išprovokavo ir bunkeryje nužudė Viesulo kuopos Žvango būrio partizanus: Aloyzą Maceiką – Šarką, Kazį Maceiką – Bijūną, Antaną Juodsnukį – Žvangą, Antaną Rakauską – Viltį, Alfonsą Dobkevičių – Nemuną, dar du partizanus suėmė (Lietuvos karas, p.440).
Dar reikia surasti 1946 m. vasaros Viesulo kuopos partizanų kovinės veiklos duomenis. Bet jau dabar neabejoju, kad ta veikla buvo labai įtempta, sunki ir sudėtinga. Prieš kuopą buvo mesta ne tik gausios okupantų jėgos, net ir keli jau parsidavę sovietų agentai ir informatoriai.
„Sprendžiant iš NKVD kapitono, Rainių tragedijos budelio Raslano, ataskaitų, Viesulo sunaikinimui čekistai sudarė platų agentų ir slaptų informatorių tinklą. Už jo išdavimą buvo žadama didelė piniginė premija. MGB vadeivos nesidrovėjo užverbuoti agentu net Šluotražį – kurčią invalidą.
1946 m. liepos 18 d. Pakuonio rajone enkavedistai aptiko ginklų slėptuvę ir suėmė partizaną Jurgį Maceiną -Vilką. Slėptuvėje rado du automatus, du žiūronus, prieštankinę miną ir 1000 šovinių.
Liepos 27 d. Dankstytės kaime (dabar Rokų seniūnija), kaimo gyventojo Stasio Petruškevičiaus sodyboje, susitiko du Gedimino kuopos partizanų būriai. Partizanai pasitarę po vidurnakčio išsiskirstė. Kuopos vadas Viesulas, pasilikęs su Naru ir Vaidotu, sodyboje sumigo. Ankstų rytą juos pažadino įnirtingas šunų skalijimas – pro alksnyno properšą į kiemą slinko būrys enkavedistų.
Per langus pasėta Viesulo kulkosvaidžių kulkų kruša išblaškė enkavedistus. Pasinaudoję užpuolikų sutrikimu, Naras su Vaidotu iššoko iš trobos ir, pro klojimo kampą įsmukę į alksnyną, dešimtšūvio SVT IR automato PPŠ serijomis pridengė vado pasitraukimą. Į alksnyną trenkė enkavedistų ginklų ugnis. Sužeistas Vincas Blusevičius – Naras bėgdamas neteko jėgų ir, suklupęs raiste, susisprogdino. Kol rusai krėtė alksnyno krūmus, Viesulas ir Vaidotas, perbėgę alksnyną, per Prano Kazlausko sodelį bandė pasitraukti į laukus. Tačiau juos pasitiko kitos čekistų grupės kulkosvaidžių šūviai… (Vytautas Juodsnukis, p.285).
Vytauto Marčiulionio – Viesulo ir jo dviejų štabo pareigūnų, nukautų 1946 m. liepos 28 dieną, pagal agento Šluotražio pranešimą, palaikai buvo nuvežti į Aukštosios Panemunės stribyną ir ten buvo niekinami. Iki šiol Viesulo palaidojimo vieta nežinoma. Garbi Antanina Garmutė, jau išėjusi Anapilin, pirmoji prabilo apie mūsų krašto iškilią partizano Vytauto Marčiulionio –Viesulo asmenybę, garsią Pašventupių Jurgio Marčiulionio šeimą. Kai kurie partizaninės kovos propaguotojai klaidingai šiuos nuopelnus priskyrė 1905 m. Alksniakiemio kaime gimusio Jurgio Marčiulionio, partizanų ryšininko, šeimai.
Valstybininkas ir savivaldybininkas Jurgis Marčiulionis, su giliu patriotizmu, tvirta karine drausme, valstybiniu partizaninės kovos už Lietuvos laisvę supratimu kovojęs Vytautas Marčiulionis – Viesulas, kaip ir jo brolis Jonas – Audronis, plačiajai mūsų krašto visuomenei nebuvo iki šiol žinomi. Šiuo straipsniu, o ir ruošiama platesne medžiaga leidiniui mes tikimės šią spragą užpildyti. Vienok, nesuprantama, kodėl per 25 laisvės metus mes nesugebame savo krašto didžiavyrio, stovinčio šalia Juozo Lukšos – Daumanto, pagerbti, jo atminimą puoselėti. Tikiu, kad ir Ašmintos (Pašventupis dabar šiai seniūnijai priklauso), ir Pakuonio seniūnijos, ir vietos politikai tai supras ir šią situaciją ištaisys. O mes apie partizanus, jų žygdarbius ir netektis dar rašysime. Sugrįšime ir prie partizanų Baranauskų likimo vingių, kuriuos dar reikėtų iki galo išsamiai išsiaiškinti, suradus daugiau liudininkų ir istorinių dokumentų.
Vytautas Kuzmickas
Istorikas