Simbolių magija ant Velykų stalo

Etnologas Libertas Klimka sako, kad seniau Šv. Velykoms buvo gaminama daug gardžių ir gilią prasmę turinčių patiekalų, šios tradicijos suvienydavo šeimas. „Gaila, kad artėjant šventėms dabar dažniausiai skubame į prekybos centrus pirkti jau pagamintų skanėstų, kuriuos galėtų paruošti pačios šeimininkės, patirtimi pasidalindamos su vaikais ir artimaisiais. Juk namuose keptų pyragų kvapas malonesnis ir skonis daug gardesnis, nes gaminama su meile, iš kartos į kartą perduodamos tradicijos“, – įsitikinęs L. Klimka.
Velykos – gražiausia pavasario šventė, kai atbunda ir sužaliuoja gamta, skaisčiau šviečia ir vis labiau šildo saulė. Etnologas L. Klimka primena, kad, laikydamiesi tradicijų, Velykų šventės stalą turėtume puošti ne tik margučiais, bet ir kitais patiekalais, simbolizuojančiais atgimimą, stiprybę, pavasarį. „Velykų stalas, žinoma, turi savo privalomus atributus, bet turbūt labiausiai jį puošia Velykų pyragas – stalo karalius, nuostabiai kvepiantis bei kuriantis šventinę nuotaiką. Paprastai jis būna apskritas – lyg saulė, pavasarį sugrįžusi į mūsų padangę“, – pasakoja L. Klimka.
Velykų pyragas nuo senų senovės būdavo pagrindinis šventės akcentas. Šeimininkės jį gardindavo aguonomis, džiovintais vaisiais, riešutais, kepdavo kuo didesnį, kad užtektų gausiai šeimynai. Šalia Velykų pyrago į žaliuojančių želmenų kraitelę arba greta jos paprastai būdavo sudėti margučiai. Raudoni margučiai simbolizuodavo gyvybę, mėlyni – dangų, žali – bundančią augmeniją, o geltoni – pribrendusius javus.
Laikydamiesi senovės papročių ir tradicijų, žmonės prie Velykų stalo sėsdavo po septynių savaičių gavėnios, o didžiąją savaitę pasninko laikydavosi ypač griežtai. „Mįslė klausia: septynios mylios sauso tilto, o gale rožė pražydo. Tai tos septynios mylios sauso tilto yra septynios savaitės nuo Užgavėnių iki Velykų, kuomet žmonės tikrai ribodavo maistą ir valgydavo tik pasninko valgius“, – sako L. Klimka.
Šventiniai valgiai Velykų dieną prasidėdavo nuo margučio. Po margučio tradicinis patiekalas būdavo riebi kopūstų sriuba. Sakoma, kad ji gaivina kūną po ilgo pasninko. Taip pat senovėje apeiginiu valgiu būdavo ir kiauliena. „Tai visų agrarinių švenčių būtinas patiekalas. Ypač kiaulės galva buvo laikoma skanėstu arba kiaulės knyslė – buvo tiesiog delikatesas. Šią mėsą paruošdavo gan išmoningai, šeimininkės eksperimentuodavo kiaulės atskiras dalis kepdamos duoninėje tešloje. Ant šventinio stalo taip pat būdavo šaltiena, virtos dešros, kumpis, lašiniuotis – pyragas, kuriame įkepti lašinukai ir aguonos“, – vardija etnologas.