Brolių Baranauskų žūtis. Partizaninių kovų legenda Vytautas Marčiulionis – Viesulas Paverkniuose ir kitose krašto partizanų kovose

Neįveikiamos lemties spąstuose

Jonas Marčiulionis – Audronis.

1945 m. balandžio mėn. 16 d. Alytaus apskrities NKVD suėmė Vytautą Baranauską. Tą pačią dieną karinis tribunolas jį nubaudė 5 metams laisvės atėmino (Lietuvos gyventojų genocidas,1944 -1947, 2000, t.1, p.156). Viena iš jo pusseserių buvo ištekėjusi už Alytaus milicininko Liuizos. Šis NKVD skyrių Alytuje įtikino Vytautą paleisti į laisvę. Grįžus jis ir jo brolis Algirdas į J.Ogilbos būrį buvo nepriimti. Buvo manoma, kad jie – išdavikai. Įrodyti,kad jie nėra išdavikai, galėjo brolių įvykdytas nuosprendis milicininkui Liuizai. Baranauskai tai daryti atsisakė. Kas jiems beliko daryti?
Jau nuo 1945 m. sausio mėnesio NKVD bandė skelbti partizanų išėjimo iš miško sąlygas, o gegužės mėn. jie išleido vadinamąją Bartašiūno amnestiją, pagal kurią partizanai turėjo atiduoti ginklus, legalizuotis ir nuolatos registruotis. Ta galimybe ir pasinaudojo išmesti iš būrio J.Ogilbos – „Dobilo“ būrio partizanai Vytautas ir Algirdas. Galima ir suprasti juos, jauni buvo, norėjo gyventi, gal dar suprato, kad Vakarų valstybės Lietuvai atgauti laisvės nepadės. Antra, po 1945 m. sausio 28 dienos mūšio Alšininkuose, kur Jono Marčiulionio – Audronio vadovaujamos Geležinio vilko rinktinės sudėtyje kovėsi ir du broliai Baranauskai, J.Ogilbos būryje prasidėjo nesuprantami dalykai. Ir būrio vadas, ir jo pavaduotojas pasidarė įtarūs kitų būrio narių atžvilgiu. Jeigu iki 1945 m. vasario būrys kovojo su kolaborantais: apylinkių pirmininkais, komunistais ir komjaunuoliais, kaip tautos išdavikais, tai nuo vasario buvo pradėta sėti mirtį kolaborantų šeimų nariams. Žinoma, tie ryškiai kolaboravę ant mirties ašmenų pavojaus statė savo šeimos narius ir gimines. Bet kuo gi galėjo būti partizaniniam judėjimui pavojingi senukai ir moterys?! Būrio veikimo zonoje iki 1945 m. rugpjūčio mėn. buvo susidorota su devyniais tų šeimų nariais, 3 iš jų buvo moterys.

Jurgis Marčiulionis (1870 – 1945 m.).

Baranauskams, kaip ir ne vienam būrio nariui – katalikui tai buvo nepriimtina. Tarp partizanų jau buvo keliamas klausimas: „Ar už tokią Lietuvą kaunamės“?!
1945 m. gegužės mėnesį legalizavęsi broliai atsidūrė spąstuose: kiekvieną dieną galėjo tikėtis arba NKVD arešto ir nužudymo, arba neprognozuojamų J.Ogilbos vadovaujamo būrio veiksmų. Vytautas išvyko į Punią, pas savo tetą, tėvo seserį. Algirdas liko Vaseliūnose. Partizanų giminaitės Onutės Valatkaitės pasakojimu, liepos mėnesį Paverkniai išvydo tempiamą žiauriausiai sumuštą Algirdą. Jo kūnas buvo įmestas į Verknę ir nuplaukė į Nemuną. Juozas Ogilba su žmona patys vėliau buvo klastingai sovietų nužudyti.
Tačiau savo įtarumu, žiaurumu, nežmoniškumu J.Ogilba – Dobilas padarė nepataisomą žalą partizaniniam judėjimui krašte. Po tokio Algirdo nužudymo iš būrio pradėjo trauktis partizanai, nusigręžė nuo jo ir jo tiesioginis vadas – Geležinio Vilko rinktinės legendinis partizanas – Vytautas Marčiulionis –Viesulas. Juozas Ogilba liko vienų vieni su vado pavaduotoju ir tapo pirmuoju sovietų taikiniu. J.Ogilbos veiksmuose 1944 m. pabaigoje būta ir drąsos, ir tikėjimo partizanų pergale, bet vėliau jis tapo nedisciplinuotu partizanu, sulaužiusiu partizanų statutą. Ir suprantama, kad pagrįstai iki šiol yra nereabilituotas ir niekada nebus reabilituotas…

Neparklupdytas
Vytautas Baranauskas savo mirtį sutiko Punioje.Prie jo ir dviejų žaidžiančių krepšinį aikštelėje priėjo kažkas iš Punios partizanų (tarp jų buvo ir būsimasis „Jaunųjų Jiezno partizanų“ pogrindinės organizacijos narys P.P.). Partizanai buvo nuvesti į girią, kur jiems buvo įsakyta klauptis. Pirmieji du atsiklaupė. Vytautas buvo orus ir nesiklaupė, tad buvo nušautas. Jo palaikų vieta iki šiol nežinoma. Yra daugybė argumentų manyti, kad tai padarė P.P. Onutė Valatkaitė nesiryžo kreiptis į jau sunkiai sergantį, artėjančios mirties patale gulintį P.P.

Jono Baranausko mirtis

Partizanas Jonas Baranauskas – Putinas.

Didžiausias tėvo pagalbininkas Jonas žuvo 1945 m. sausio mėn. pirmajame Jiezno partizanų Adolfo Šklerevičiaus būryje dėl vado neorganizuotos sargybos būrio dislokacijos vietoje (Stanislovas Abromavičius. Didžiosios kovos apygardos partizanai., V., 2007, p.111).

Keistas sapnas
Partizanų motina Monika Kaluževičiūtė – Baranauskienė neteko keturių partizanų, kare žuvusių sūnų. Moteris didvyriškai priėmė šią lemtį. Dažnokai ji juos prisimindavo: šmaikštuolį Jurgį, linų verpėjus Algirdą ir Vytautą. Radusi po brolių mirties jų suverptų siūlų ritinį, motina ruošėsi Jiezno bažnyčiai išausti procesijoms vėliavas. Ar taip atsitiko, gerbiama Onutė Valatkaitė ir nežino. Visiems Baranauskams nebuvo sunku ir klumpes gražiausias išdrožti. O svarbiausia, jie tarsi jausdami savo likimą, niekada tarp savęs nesipyko, buvo geri ir paslaugūs tėvams. Motina nuolat prisimindavo vieną keistą sapną. Skuba ji į Jiezno bažnyčią, bet sutinka žmones iš bažnyčios jau skubančius. Skuba, mat šiandien Benjamino Kušelevičiaus daržuose pakastus partizanus leis išsikasti ir Jiezno kapinėse palaidoti. Skuba partizanų motina, net jokio kasimo įrankio neturėdama. Toje vietoje ji rado mažą kastuvėlį. O čia pat ir sūnus Vytautas iš kažkur išplaukia. -Kaip Tu, sūneli, kaip Tu čia atsiradai, – ištaria Monika. – „O, mamule, dar ne tokius dalykus Dievas leis, mes prisikelsime“.
1958 m. paverkniškiai laidojo senąjį Joną Baranauską, o 1972 m. mirus Monikai, šalia jos karsto ant sienos kabojo jos sūnų gedulingi portretai. Ir tikriausiai šeima Anapilyje, vėl visi susitiko ir gilioje dvasių harmonijoje ilsisi.

Kitų paverkniškių tragedijos
Keturių brolių partizanavimas sunkiai smogė ir jų giminėms.Buvo suimtas ir Alytuje baisiai kankintas brolių dėdė Aleksas Baranauskas. Jis buvo ištremtas į Vorkutą, kur 1947 metais ir mirė. Kitas dėdė Antanas buvo išvežtas į Archangelsko sritį, kur taip pat 1947 metais mirė (Lietuvos gyventojų genocidas. 1944 – 1947, t.1.p. 157). Sunki lemtis teko ir Ginkų giminei. Sovietai plėšė ir žalojo ir protėvio Andriaus vardu įvardijamą Ligeikų lizdą.

Vytautas Marčiulionis – Viesulas.

Šiomis mintimis noriu parodyti, koks buvo sudėtingas, dažnai neprognozuojamas partizanų likimas tarpukariu, kaip buvo nuvertinta žmogaus gyvybė. Kiek reikėjo dvasinių jėgų ištverti ir kautis už Tėvynės laisvę, tėvų žemę, jos kalbą, tikėjimą ir tradicijas!
Vytautas Marčiulionis – Viesulas (1923 – 1946 m.) – partizanų vado pavyzdys
1945 m. kovo 28 dieną Paverkniuose įvyko didelis partizanų mūšis su enkavedistais. Iš įrašo monumente nesuprasime, koks partizanų junginys čia kovėsi, kartais tos informacijos neturi ne tik pravažiuojantys turistai, bet ir čia netoliese gyvenantys. Tad ir pradedame nuo to žmogaus, kuris ilgą laiką vadovavo „Geležinio vilko“ rinktinei, lemtingą dieną persikėlusiai iš kairiosios Nemuno pusės.
Vytautas gimė senajame Pakuonio valsčiaus, tuo metu priklausiusio Kauno apskričiai Pašventupio, išsidėsčiusio ant kairiojo Nemuno kranto, kaime. Vytauto tėvas Jurgis (1870 – 1945 m.) buvo žinomas knygnešių rėmėjas, 1918 – 1919 m. krašto savanorių kovų ir lietuviškos savivaldos kūrėjas, Pakuonio šaulių aktyvus organizatorius, Steigiamojo seimo narys. Jo motina Janina buvo namų šeimininkė dideliame namų ūkyje. Vytautas turėjo už save vyresnį brolį Joną, kuris jau buvo pasižymėjęs savisaugos dalinio kautynėse prieš bolševikus prie Leningrado, ir dar dvi gerokai vyresnes seseris. Vytautas gavo gerą gimnazinį išsilavinimą. 1944 m. generolui Povilui Plechavičiui pašaukus į organizuojamą Lietuvos kariuomenę, Vytautas įstojo į Vietinę rinktinę ir kelis mėnesius joje tarnavo, kol naciai jos neišvaikė. Naciams pasitraukus, nuo pat pirmųjų dienų stojo į kovą su sovietine reokupacija. Į šią kovą įsijungė ir jo brolis Jonas.

Pirmieji Pakuonio partizanų kovos veiksmai
Jau 1944 m. rugpjūčio 28 d. daugiau kaip 100 partizanų užpuolė Pakuonio karinį komisariatą, paėme ten buvusius ginklus ir karinės įskaitos dokumentus. Kauno miesto NKVD skyrius į Pakuonį pasiuntė 298 enkavedistų desantą. (LYA, f.k-1, ap.3, b.965, p.14) ir sugavo Pakuonio apylinkėje 228 vyrus, besislapstančius nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Keliolika Pakuonio vyrų buvo uždaryti Pakuonio daboklėje. Viesulas drauge su Kebliškio partizanais rugsėjo pirmomis dienomis „beprotiška, drąsia ataka ir netikėtai ištaškė daboklės apsaugą ir paleido sugaudytus į sovietinę armiją rekrūtus.“ (Vytautas Juodsnukis. Suvalkijos partizanų takais, Kaunas, 2000, p.25 – toliau – Juodsnukis.). Viesulo ir kitų partizanų grupė kėlė Pakuonio valsčiaus sovietinim partiniam aktyvui nerimą ir panišką baimę. Paruošų agentų vykdoma pyliavų ir mokesčių prievartavimo kompanija Pakuonyje buvo paraližiuota. Karinė sovietų vadovybė buvo priversta laikyta Pakuonyje pastovią NKVD kareivių įgulą (Ten pat).
Dabartiniu supratimu Viesulo, jo brolio Jono – Audronio ir kitų sumanių partizanų vadovaujamą būrį galima laikyti dabartiniais komandosais, pasiruošusius bet kurią minutę vykdyti diversijas, karines – žvalgybines operacijas plačioje teritorijoje. Viesulo partizanai ne tik padėjo kaimyninių panemunės vietovių partizanams, drauge priklausiusiems Geležinio vilko rinktinei, bet ir vykdė kovos reidus Kauno, Kaišiadorių, Vievio, Trakų, Alytaus ir ypač Prienų, Jiezno, Birštono, Kruonio apylinkėse. Veikė apie 100 partizanų grupė. Dėl ginklų stygiaus dar 100 žmonių buvo rezerve. Iškilus būtinybei, jie pakeisdavo žuvusius. Partizanai neturėjo savo nuolatinės bazės, bet visas Pakuonis ir kitos vietovės juos gerbė už karinę drausmę, tvarką, patriotizmą. Jie vienoje vietoje užsibūdavo ne daugiau 2 – 3 dienų, išvaikydavo stribus arba juos sunaikindavo, susikaudavo su NKVD daliniais. Atvykę po kurio laiko sovietams į pagalbą gausesni NKVD daliniai partizanų jau nesurasdavo. Tą turėjo su nusivylimu pripažinti ir NKVD vadovai. „Padėtis, kai gyventojai Pakuonio valsčiuje slepia banditus, laisvanoriškai suteikia produktus ir persikėlimo priemones, rodo silpną sovietinių partinių organizacijų agitacinio propagandinio darbo lygį. Trūkstant kariuomenės gyventojai ne tik nepadeda mūsų kovai, o remia buržuazinius – nacionalistinius elementus (LYA, f.K-1, ap.3, b.965, p.97). Pakuoniškiai laisvanoriškai šelpė partizanus, juos finansiškai rėmė. 70 partizanų skrajojantis būrys, vadovaujamas Viesulo, galutinai susiformavo 1944 m. gruodžio mėn.

Paverknių mūšis

Paverknių tolumos.

Šį kartą pasiremsime didžiojo mūsų tautos patrioto, partizano – legendos Juozo Lukšos – Daumanto atsiminimais. „Prieš pat Velykas (1945 m. kovo 28 d. – V.K.) visas dalinys atsidūrė vėl prie Nemuno – Paverkniuose. Tuo metu jį sudarė 79 vyrai, be kitų ginklų, jie su savimi visada turėjo penkiolika kulkosvaidžių. Poilsio metu buvo gautas pranešimas, kad nuo Vosyliškių (Vaseliūnų – V.K.) į Paverknius artėja maždaug divizijos dydžio NKVD pajėgos (ne mažiau – 300 karių – V.K.). Iš krypties buvo aišku, kad enkavedistams rūpi šis partizanų dalinys. Pasitraukti nepastebėtiems jau buvo per mažai laiko, todėl partizanai ryžosi bandyti dalinio persvarą prieš divizijos pajėgas“. (Juozas Lukša – Daumantas. Partizanai, V., 1990, p.92).
Partizanai kulkosvaidžiais retino puolančių enkavedistų gretas, tačiau jas papildydavo vis naujos priešo jėgos. Todėl partizanai, radę brastą, traukėsi. Prie Jundeliškių, prie J.Vėbros dvaro, jie vėl susidūrė su enkavedistais. Čia pergalė buvo partizanų pusėje. Enkavedistai pasitraukė palikę gurguoles su amunicija. Partizanai kloniais patraukė Birštono plento link. Prie plento partizanai nukovė kareivius, kurie juos palaikė enkavedistais, įgijo dar daug karinės amunicijos. Susėdę į enkavedistų paliktus vežimus, Viesulo partizanai pasitraukė, atskirais skyriais keturiomis kryptimis.
Šis mūšis yra žymiausias partizaninės kovos akordas mūsų krašte, tą žymi ir pastatytas paminklas žuvusiems partizanams atminti. Patylėkime, atiduokime pagarbą Viesulo žuvusiems partizanams, pagarbą visam šiam legendiniam būriui. Remiantis Juozu Lukša – Daumantu „šios kautynės partizanams atsiėjo 11 vyrų, bolševikams – 94“. (Ten pat, p.93).

Bus daugiau

Vytautas Kuzmickas