O jeigu regioninę politiką apverstume aukštyn kojom?

Praėjusią savaitę teko kalbinti filosofą, politologą ir žurnalistą Kęstutį Girnių. Vėliau tą pokalbį skelbė „Verslo žinių“ laikraštis, tačiau man rodos, kad kai kurios jo idėjos gali būti įdomios ir svarbios regioninių laikraščių auditorijai.
Spėju, kad p. Girniaus tezės apie migracijos problemas daugeliui skaitytojų atrodys gal net eretiškos. Šventvagiškos. Tačiau jeigu pagalvotume protu, o ne emocijomis. Prisimintume, ką apie migracijos stabdymą, regionų vystymą porą dešimtmečių tarška mūsų į populizmą linkę politikai (pamėginkite prisiminti bent vieną racionaliu protu suvokiamą jų idėją, išskyrus ES paramos pinigus provincijos miestelių gerovei), gal p. Girniaus mintys neatrodys tokios, kaip čia pasakius, nei į tvorą, nei į mietą.
„Lietuvoje šiandien vyksta tai, ką Europos šalys patyrė prieš 7 dešimtmečius: kaimo tuštėjimas. Prieškario kaimai Prancūzijoje buvo pilni. Dabar – tušti. Tačiau Prancūzijoje ir daugelyje kitų Europos šalių žmonės kėlėsi iš savo kaimų į savo miestus. Mūsų problema yra ta, kad mes iš savo kaimų keliaujame į kitų šalių miestus. Manau, kad tuose Lietuvos kaimuose liks tik stambūs ūkininkai, jauniems žmonėms, kurie regionuose neturi jokios veiklos, verslo, būti ten bus visiškai neįdomu. Yra pasaulyje pavyzdžių, kaip tas tradicijas ir gyventojų skaičių mėginama užkonservuoti. Pavyzdžiui, Bavarijoje ieškoma tailandiečių merginų, nes vokiečių moterys mato gražesnių gyvenimo perspektyvų nei visus savo metus praleisti tradicinėse kiaulių fermose. Todėl ir aš pasisakyčiau, kad Lietuvoje nesistengtume išlaikyti regionus, nesistengtume išlaikyti žmones, kad jie gyventų Joniškyje, o kurtume tokias vietas, kurios yra natūrali traukos vieta ir ten galima gana padoriai gyventi.“
Kitaip tariant, turint galvoje, kad visos valstybinės investicijos į regionų gerovę daugeliu atvejų nuėjo šuniui ant uodegos, liko tik vienetai provincijos miestų, kuriuose galima gauti kokybiškų paslaugų – pradedant švietimu, sveikatos apsauga, darbu ir laisvalaikiu – tai, išskyrus tokias išimtis, gal yra prasmės pakeisti mūsų regioninę politiką taip, kad mūsų didmiesčių plėtra taptų alternatyva emigracijai į kitas šalis.
Juk, jeigu dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių neįmanoma sukurti gerai apmokamų darbo vietų atokiau nuo didmiesčių, tai gal naudingiau traukti investicijas į tuos didmiesčius (ačiūdiev, į juos ateina šiokios tokios investicijos ir jaučiamas darbo rankų trūkumas), plėtoti patogią transporto infrastruktūrą norintiems greitai atvažiuoti į darbą mieste, hipoteką tiems, kurie norėtų greičiau ir be didelės baimės mieste įsikurti.
Trim žodžiais tariant, gal išeitis yra ta, kad ligšiolinę regioninę politiką reiktų apversti aukštyn kojom, nes pastebime pavyzdžių, kai dėl vietos valdžios nenoro (esu tikras tokia priežastimi) į regionus neina investicijos, nesiplečia infrastruktūra, smulkus verslas vietoje neturi tokios paklausos, iš kurios galėtų padoriai gyventi. Esu ne kartą rašęs, kad Lietuvos savivaldos problema yra ta, jog vietos lyderiai yra visiškai nesuinteresuoti pritraukti investicijas iš Lietuvos ir užsienio, kad miesteliuose rastųsi šiokios tokios gamyklėlės, kuriose būtų bent po 100 darbo vietų.
Mat lengviausiai yra nieko neveikti ir kelissyk per metus nuvažiuoti į Vilnių ir išprašyti kuo didesnį dotacijų poreikį. Dėl nieko kito nereikia net sukti galvos, išskyrus įvairių schemų kūrimą tam, kad tie pinigai iš ES ir Lietuvos biudžeto pereitų per valdžiai artimas verslo įmones, proto ribose papūstų viešųjų užsakymų sąmatas ir prie valdžios prisisiurbę žmonės gerai gyventų.
Taigi ne vienoje savivaldybėje 90 proc. algas gaunančių žmonių yra tiesiog biudžetininkai: valstybės įstaigų, švietimo sistemos, valstybinių įmonių regioninių centrų darbuotojai. Mažesnę dalį sudaro didžiųjų prekybos centrų darbuotojai. Viskas.
Tačiau įvertinus tokią išklotinę, vėlgi, įjungus smegenis, tampa akivaizdu, kad jaunimėliui joje vietos nėra. Jauniems žmonėms ji nėra patraukli. Tad, ar ne geriau galvoti apie tai, kad likę be darbo žmonės arba jo turintys galėtų keltis į miestus, kur rastų veiklos pagal profesiją ar pakeistų kvalifikaciją. Pakeisti profesiją nėra šoko priežastis – taip tenka palikti komforto, patogaus būvio zoną, tačiau pasaulis toks: jis reikalauja, kad mes visi būtume mobilūs, pasirengę keisti gyvenimo vietą ir užsiėmimą. O ne zirztume.
Koks nors politikas tuoj pasakys, kad čia būtina kažką „subalansuoti“. Bet tai tas pat, kaip Nemuną priversti tekėti atgal į Baltarusiją.

Rytas Staselis