Seimas – 100 pasikiškiakopūstėliavimo dienų

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pirmąjį 100 pernai išrinkto Seimo darbo dienų įvertino „aštuntuku“.
Suprantu, kad pirmojo šimtadienio proga parlamento lyderiui barstytis galvą pelenais su didele šlakų priemaiša – nei šis, nei tas. Darbas jo toks – visuomenei pristatyti naujai (dar vis) prasidėjusios parlamentinės kadencijos Seimą, esą jis – unikumas, kokio dar lietuviškas svietas neregėjo.
Tačiau, po teisybei, atmetus akivaizdžiai viešųjų ryšių specialistų suformuluotas vertinimų gaires – ligi akademinio „aštuntuko“ vertinant pritempti – jokių šansų.
Priminsiu pernai metų pabaigoje rašytą savo teksto pastraipą: „Ar šiandien Lietuvos politinė dauguma ir jos vyriausybė yra tandemas? Dar jokiu būdu ne. Rašau „dar“, nes viltis kvailių motina, formaliai vyriausybė sufomuota ką tik ir yra vilties, kad Seime posėdžiaujantis Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis apibrėžtoje ateityje ne tik atsakingiau viešojoje erdvėje laidys savo keistokas iniciatyvas, bet ir imsis organizuoti parlamente tvirtą užnugarį vyriausybei.“
Ir dar vienas – ankstesnis, iš pernykščio gruodžio: „Prognozuoju du iššūkius. Pirmas: kaip ši vyriausybė sugebės susitarti tarpusavyje ir tapti komanda, kuriančia ir kartu su Seimu priimančia lemiančius sprendimus. Ir antrasis – dar labiau sudėtingas – politinė Vyriausybės atrama Seime.“
Savęs citavimas ilgainiui gali virsti rimta yda. Tačiau dabartinėje aplinkoje, ko gero, norėdamas pasakyti tą patį, turėčiau paplušėti su sinonimų žodynu. O situacija ir grėsmės, pančiojančios valdančiąją koaliciją, nepasikeitė nė per mikroną. Viskas tas pat. Problemos – tos pačios. Ir jų sprendimo/nesprendimo vežimas stovi toje pačioje vietoje.
Galima neaptarinėti Ramūno Karbauskio polinkio daryti malonumus aplink supančioms moterims. Tačiau vėliau kilusiais skandalais ir vienos valstiečių – žaliųjų (LVŽS) favoričių atsistatydinimo argumentu nevalia paaiškinti, esą „užsipuolus žiniasklaidai, tiek daug darbų nespėjome padaryti“. Favoritės ir jų santykiai su p. Karbauskiu yra jo asmeninės problemos, kurios, deja, virsta visų mūsų problemomis.
Taigi pamėginkime prisiminti, ką turime arba ką girdėjome.
Viena vertus, girdėjome varinių triūbų fanfaras apie prasidedančią visuotinę antialkoholinę kampaniją Lietuvoje. Keletas LVŽS vyrų, skambant triūboms, reikšmingai pasiraitojo rankoves ir… Ar ką nors girdėjote apie kampanijos parametrus ir kaip jie bus įgyvendinti? Ministras Aurelijus Veryga kažkur šią savaitę spėjo įvardyti apie keliamą tikslą sumažinti bendrą alkoholio vartojimą Lietuvoje iki maždaug 7 litrų grynojo alkoholio „ant lietuvio galvos“. Tačiau – kaip, per kiek, kokiomis priemonėmis? Mįslės, mįslės, mįslės…
Kita vertus, siekdamas susiųti valstybės biudžeto skyles, premjeras Skvernelis atėjo į Seimą siūlydamas naikinti pridėtinės vertės mokesčio lengvatą šilumai. Ar matėt, koks jis iš Seimo išėjo, Seimui jo siūlymą atmetus?
Trečia vertus, Vyriausybė Seiman atitempė „Lietuvos pašto“ reformos metmenis. Ponas Karbauskis, trumpam atitrūkęs nuo savo moteriškų reikalų, tarė – „ne viskas pinigais skaičiuojama“. O vis dėlto kaip ir kuo skaičiuojama, kol kas nepasakė. Laukiame kartu su reformos iniciatoriais.
Ketvirta vertus, Vyriausybė pamažu ima pristatyti miškų ūkio reformą. Čia jau piestu stoja LVŽS koalicijos partneriai socialdemokratai ir visi miškų sektoriaus elito lobistai. Jeigu lažinčiausi, ar ši reforma bus įgyvendinta, statyčiau santykiu 50:50. Nes nežinia, kaip ji ten pakryps, net jei miškų ūkio reformos portfelį rems Prezidentė ir paramą LVŽS kai kuriems sprendimams žadantys konservatoriai (beje, dabartinės padėties miško ūkyje rėmėjų, kaip parodė praėjusių metų patirtis, yra visose be išimties parlamentinėse frakcijose).
Penkta vertus, nors apie mokesčių reformą Seime vis dar daugiau pliauškiama liežuviais, nei imamasi konkrečių darbų, tačiau Seimui patvirtinus keletą mokesčių įstatymų pataisų, kilo erzelynė bent jau dėl apmokestintų jau mirusių kūrėjų pajamų. Seimo Kultūros komiteto pirmininkas vėl žadėjo pataisyti padėtį.
Kol dar nieko neįvyko, tačiau teko girdėti, kad vos sudarius naują vyriausybę, premjeras Skvernelis buvo itin ryžtingai nusiteikęs pertvarkyti visas valstybines įmones (ne tik „Lietuvos geležinkelius“). Dabar jau, kaip teigia arčiau premjero dažniau būnantys žmonės, premjero ankstesnis ryžtas transformuojasi ta kryptimi, kada sakoma „etapais“, „neskubant“, „išanalizavus“… T. y. ta leksika, kuri bent kiek susipažinusiems su skausmingų pertvarkų patirtimi reiškia, kad „ko gero, nieko nebus“.
Tiesa, paskutinėmis dienomis valdančioji koalicija mėgsta pabrėžti: esą, žiūrėkite, kaip vieningai Seimas priėmė įstatymą, draudžiantį vaikų smurtą visomis jo formomis.
Turėtume dėl to paploti? Neplosiu jau vien dėl to, kad ilgesnės atminties žmonės prisimena, kad iki politiškai sakraline auka tapusio berniuko Manto nužudymo Kėdainiuose Seimas tą įstatymo pataisymą buvo palaimingai atidėjęs geresniems laikams. Tačiau yra ir kita priežastis. Įstatymas priimtas. Įstatymas, kaip įstatymas. Tačiau ar iš valstybės biudžeto yra paskirti asignavimai tam, kad skubia tvarka teikti pedagogines, psichologines konsultacijas tėvams, mokytojams, kurie galbūt kitokiomis priemonėmis nėra išmokę auklėti ir motyvuoti gerai elgtis savo vaikų.
O gal mes ir patys nebemokame spręsti kylančių socialinių, smurto šeimoje problemų kitaip, kaip tik keletą žmonių, dažnai profilaktiškai įgrūsdami už grotų?
Tai kur jūs šioje vėduoklėje matote „aštuntuką“?

Rytas Staselis