Jau vasario viduryje pavasaris ima tyliai kuždėti: ateinu, grįžtu su saulele, ypatingu kovo gaivumu, kurio nepajėgia užslopinti vis dar rūkstantys kaminai. Kaprizingas šitas mėnuo, galintis nustebinti bet kuo: braškančiu šaltuku, žibuoklės ar šalpusnio žiedeliu, visur teškančiais, srūvančiais vandenimis. Vanduo – toks įprastas, kasdienis, bespalvis, bekvapis. Kol nepritrūkstam, negalvojam apie jį. Prisimenu vieną pavasarinį netrumpą pasivaikščiojimą kaimo keliais per patį kovo polaidį. Visur karaliavo vanduo: pievų ir arimų lomelėse gulėjo ežeriukai, grioviai springo vandeniu, upeliukas kriokliu garmėjo žemyn į Nemuną. Tas atmintyje likęs vaizdas toks stiprus, ryškus, mistinis – visur aplink mačiau vandenį. Net pilkai melsvame danguje, nors nei lijo, nei dulksnojo. Po kelių dienų jis dingo.. Bet… juk jis buvo ir yra. Visur. Dėkoju tau, vandenie, kad esi.
Mes, prieniškiai, esame apdovanoti kaip niekas kitas – kur beeisi, šaltinėlis ar upeliukas savo paslaptį kužda. Gal kovo 22 -ąją – Pasaulinę vandens dieną pagerbkime juos, aprinkdami šiukšles ar lieptelį sutvarkydami?
Kovas net plyšta nuo švenčių. Klykauk su pempėmis ar net keturiasdešimčia paukščių, pagarbink šventuosius Kazimierą ir Juozapą, atšvęsk Nepriklausomybės atgavimą, Knygnešio dieną, lygiadienį. Jei negana, yra miego, klientų, lėlių, burnos sveikatos ir dar visokiausių dienų. Nežinau, gal ir tokios turi prasmę, jei jau sugalvotos, surašytos.
Geriau grįšiu į savąją kasdienybę. O čia ne tokia jau ir šventė – pasninkas, Gavėnia. Pilvas cypia, iš pradžių jam labai nepatinka kažkokie apribojimai, bet siela kužda – padaryk ką nors dėl manęs, juk tam ir skirtas šis laikas! Žinau, ne pirmas kartas. Pasijunti gerai, kai kažko atsisakai, nuskaidrini mintis gera knyga, malda, tyla. Kiekvieną dieną pasidovanosiu po tokią valandėlę, kad ir visai trumputę. O tada vėl prie darbų.
Pernai pavasarį šiek tiek pavėlavau susidaiginti bulves. Jau laikas, eisiu atsirinkti kokius penkiolika gumbelių. O kitas darbelis dar svarbesnis – apgalvoti sąrašėlį ankstyvųjų vaistažolių. Tik tam, kad nepamirščiau, nes pavasariniai augalai skuba gyventi, lengva suvėluoti. Labai vertinu pušų pumpurėlius. Kovo viduryje jau eisiu į pušynėlį, bet ne jaunesnį kaip dešimties metų. Susiglaudę po 5 – 6 pumpurus, limpa prie pirštų, aitrokai kvepia. Gelbsti nuo kosulių, bronchito, reumato. Ne kiekvienam tinka, nes daug smarkumo savyje turi. Bet nebūtina arbatą gerti, labai gerai ir ja pakvėpuoti.
Žiema dar nepaleidžia. Pakuždėkim kartu su Bernardu Brazdžioniu: „Pavasari, ateik į žemę, į namus, širdin ateik“.
Augustina
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).