Vien pinigais žmonių regionuose nesulaikysi

Doc. Remigijus Zolubas
Lietuvos regionai tuštėja. Nors ilgai tikėta, kad, investuojant į jų plėtrą, infrastruktūros gerinimą, šiuos procesus galima apsukti, įsitikinome, jog ne naujos statybos skatina žmones pasilikti.
2007 – 2013 m. Vyriausybė į provinciją investavo daugiau nei 3,5 mlrd. eurų, bet gyventojų skaičiaus mažėjimo tai nesustabdė. Nors, pasivažinėjus po Lietuvą, iš tiesų pamatysime kur kas geriau atrodančius mažesnius miestelius, bet to nepakako beveik pusei milijono gyventojų, per šį laiką juos iškeitusių į šalies didmiesčius ar užsienį.
Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad bijau, jog panašus likimas gali neaplenkti ir mūsų gražiojo krašto. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad Lietuvos visuomenė sparčiai sensta. Taigi regionai susiduria su dviguba problema: neužtenka vien sulaikyti gyventojų, būtina prisivilioti ir jaunų, aktyvių žmonių.
Žinoma, kol kas galime guostis, kad Birštonas, Prienai yra kur kas patrauklesni gyventi nei daugelis šalies savivaldybių, bet tai nekeičia to, kad turime laiku „susigriebti“ ir pergalvoti, kaip elgsimės toliau. Jau pamatėme, kad ankstesnieji metodai lūkesčių nepateisina.
Investicijos į regionus –
ne panacėja
Teko nemažai domėtis tuo, kas vienas vietoves daro patrauklesnes gyventi nei kitas. Daugeliui žmonių, matyt, pirmiausia į galvą šauna mintis, kad tai priklauso nuo to, kiek lėšų tenka konkretiems regionams.
Iš pažiūros toks atsakymas atrodo logiškas, tačiau tiesa yra tokia, kad pinigų kiekis niekada nebuvo lemiamąja priežastimi. Aišku, tai yra svarbus aspektas, bet nepamirškime, investicijos – tai tik įrankis tikslui pasiekti, o ne pats tikslas.
Tuo galima įsitikinti, patyrinėjus kitų valstybių situaciją. Pavyzdžiui, net tokia ekonomiškai stipri ir gyventi patraukli valstybė kaip Vokietija susiduria su tomis pačiomis problemomis.
Po to, kai 1989 -aisiais griuvo Šaltojo karo simboliu laikyta Berlyno siena ir netrukus vėl buvo sujungtos skirtingoms santvarkoms priklausiusios Vakarų ir Rytų Vokietijos, net didžiulės sumos Rytų Vokietijos rojumi nepavertė. Aiškus skirtumas tarp šių teritorijų akivaizdžiai matomas net praėjus ketvirčiui amžiaus. Užtenka pasivažinėti po buvusią Rytų Vokietiją ir pamatysime daugybę pustuščių ir tebetuštėjančių miestų. Nesvarbu, kiek pinigų buvo „sukišta“, vakarinė Vokietijos dalis vokiečiams išliko kur kas patrauklesnė.
Žinoma, iš pradžių daug kas rinkosi vakarinę pusę, nes ten iš tiesų jau buvo išpuoselėta geresnė infrastruktūra, bet tai buvo ne pats svarbiausias ir palyginti laikinas veiksnys. Viena iš pagrindinių priežasčių, viliojusi gyventojus, – visai kitokia emocinė aplinka. Vakarų vertybių veikiama demokratinė Vokietijos dalis suformavo visai kitokį gyventojų mentalitetą. Laisvoje visuomenėje gyvenę „vakariečiai“ buvo kur kas mažiau susikaustę, tolerantiškesni, bendruomeniškesni, o, svarbiausia, jautėsi savo likimo kalviais.
Taigi santvarką pakeisti pasirodė esą lengviau nei pačius žmones. Sovietinė įtaka ir toliau reiškėsi daugelyje gyvenimo sričių. Nenuostabu, kad daug kas norėjo nuo to pabėgti.
Svarbiausia – ne dar vienos naujos statybos
Mūsų regionai turi daug problemų. Gal mūsų kraštą tai veikia ne taip smarkiai, bet būtų naivu tikėtis, kad esame apsaugoti nuo bendrų grėsmių. Jau įsitikinome, kad ankstesnis požiūris nepasiteisino ir dar vienos naujos statybos esminių problemų neišspręs, o nepatenkintų gyventojų persigalvoti neprivers. Toks mąstymas naivus.
Taigi ką daryti? Ogi išsiaiškinkime gilumines problemas ir imkimės pokyčių iš esmės. Niekas geriau už pačius gyventojus nežino, ko reikia, kad jie norėtų čia likti. Jei to nesuskubsime padaryti dabar, vėliau jau nebeturėsime galimybės.