„Laisvė lietuvių tautai yra pati didžiausia vertybė…“

Istorinės datos per dabarties prizmę

Apmąstymai Valstybės atkūrimo dieną. Svarbus krašto lietuviškos savivaldos dokumentas

Mūsų kartai, užgimusiai pasibaigus partizaniniam karui, Vasario 16 -osios prasmę, pasididžiavimą Nepriklausomybės aktu, svarbiausia Lietuvos valstybės švente subrandino mūsų tėvai ir seneliai. Ačiū Jiems.
Kaip šiandien atsimenu seniai Anapilin pasitraukusį savo tėvą, žemdirbį ir parapijos šviesuolį. Jis dešimtmečiais okupuotoje Lietuvoje Vasario 16 -osios rytą, nudirbęs pirmuosius rytinius ūkio darbus, mus, moksleivius, o vėliau ir suaugusiuosius, pasveikindavo su Vasario 16 -ąja. Jis visuomet pabrėždavo, kad būtent šios šventės dėka mes esam, jos dėka mus dar atmena pasaulis. Ir pabrėždavo, kad kai jis ir numirs, tuos žodžius atmintumėm. Mama, tarsi saugodama mus, įsikišdavo bardama tėvelį, kas bus, jeigu vaikai ims ir prasišnekės mokykloje. Neprasišnekėjome, nes namuose turėjome vidinę mąstymo laisvę. Namuose labai dažnai skambėjo užsienio radijo stotys lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Tėvelis, tarnavęs tarpukariu ne tik kariuomenėje, bet ir Lietuvos pasienio policijoje, daug mums pasakojo apie Vincą Kudirką, signatarus ir tautos patriarchą Joną Basanavičių, apie savo didelius turtus lietuviškai spaudai paaukojusį inžinierių Petrą Vileišį. Pasakojo apie ant sienos kabojusį Šv. Sopulingosios Motinos paveikslą, kuriame paslėpto „Lietuvos aido“ su atspausdintu Vasario 16 -osios aktu taip ir nepavyko išsaugoti. Pabijota Sibiro. Tėvelį dažnai papildydavo bobutė (mamos mama), kuri papasakojo apie trispalvę, apie gražias lietuviškas tautines giesmes, apie tai, kaip partizanų dainų posmai aplinkiniuose miškuose skambėjo. Bandau dabar suvokti, su kokia širdgėla man artimi žmonės, tuo metu okupuotos Lietuvos piliečiai, apie Vasario 16 -ąją galėjo pasakoti. Bobutei nelemta buvo sulaukti Kovo 11 -osios akto. Tėvelis ir mama, kaip maži vaikai tą dieną krykštavo: jie vėl sugrįžo į savo jaunystę.
Vasario 16 -osios erdvės man dar labiau prasiplėtė peržengus Vilniaus universiteto vartus. Mano istorijos studijų draugai tai iš Alantos, tai iš Svėdasų atsiveždavo tarpukario „Kario“ komplektų. Jų puslapiai bylojo viską apie Vasario 16-osios Lietuvą.
1972 metų vasarą mūsų aštuonių, besispecializavusių Lietuvos istorijoje, kurso draugų grupėje atlikome pusantro mėnesio muziejinę pažintinę praktiką Lenkijoje. Pamatėme daug įspūdingų dalykų, jautėme šiek tiek laisvesnį lenkų gyvenimą. Viską giliai įtvirtino apsilankymas Punske, kur buvome vietinių ūkininkų labai šiltai priimti. Bet išskirtiniausias buvo susitikimas su mokytoju, muziejaus steigėju Juozu Vaina ir jo sūnumi – Varšuvos universiteto matematikos dėstytoju Rimu. Jie mums ne tik papasakojo apie Lietuvos okupaciją, bet ir leido per dvi dienas ir naktis perskaityti čia buvusius S.Raštikio, P.Klimo ir kitų tarpukario Lietuvos politinių veikėjų memuarus bei gausią emigrantų spaudos kolekciją. Rimas, pamatęs mano žingeidumą, atidavė didelę dalį emigrantų 1972 m. pirmojo pusmečio spaudos („Akiračiai“, „Moteris“, „Aidai“ ir kt.), kad parvežčiau į Lietuvą ir duočiau paskaityti kitiems studentams. Tą pavedimą atsargiai ir atlikau. Aišku, apie tai grupės vadovui nepasakiau. Tada net nepagalvojau, kad kažkas gali atsitikti, buvau kažkokioje euforijoje. Grįžus į kaimą, daviau skaityti laisve alsuojančius laikraščius Tėveliui. Jis juos skaitė pusę nakties, dažnai eidamas atsigerti vandens. Jo akyse mačiau jaudulį ir ašaras. Ypač jį sugraudino „Šviesos – Santaros“ grupės liberalaus žodžio 1972 metų vasario mėnraštis „Akiračiai“. Įsiskaitykime, įsigilinkime, sugrįžkim į 1972 – Kalantos aukos metus, atsidurkim ir Lietuvoje, ir JAV, įvertinkim Vasario 16 -osios prasmę, mūsų tuometinius siekimus ir galimybes. Mintys aktualios ir dabar, praėjus 45 metams. Neverkšlenkim dabar, savęs nežeminkim, didžiuokimės: juk esam Lietuva, Nepriklausoma valstybė!

1972 metų kreipimasis į lietuvius abiejose Atlanto vandenyno pusėse
„Nedaug bėra pasaulyje tautų, kurios savajame krašte neturi teisės paminėti savo valstybinės Nepriklausomybės šventės. Viena tokia tauta gyvena Lietuvoje.
Kai jos nevalia minėti savajame krašte, Vasario 16 -oji skirtingą reikšmę įgauna ir išeivijoje. Tai proga pagalvoti apie savo tautos tikslus ir siekimus, apie jos dabartį ir ateitį. Taip pat ji tampa diena, kada reikia padaryti ir savo pačių tautinės sąžinės sąskaitą.
Vasario 16 -osios prasmė šiandien nebėra vien tik valstybinė Nepriklausomybė. Šiandien ji yra laisvės simbolis. O simboliai ir vertybės ypač brangios tada, kada jos prarandamos. Ir todėl nėra jokios abejonės, jog laisvė lietuvių tautai šiandien yra pati didžiausia vertybė.
Laisvė reiškia daug ką – taip pat ir Nepriklausomybę, nors Nepriklausomybė ne visuomet yra lydima laisvės. Ir mūsų tarpe yra žmonių, daug kalbančių apie Nepriklausomybę ir tuo pačiu su malonumu paneigiančių laisvę kitam žmogui ir kitaip galvojančiam lietuviui.
Mūsų tautos kelias į laisvę neprasidėjo aną Vasario 16 -ąją ir atvedė į ją ne vien tik savanorių aukos ir kraujas. Kova už laisvę prasidėjo anksčiau – su M. Valančiaus mokyklomis, J.Basanavičiaus „Auszra“, V.Kudirkos „Varpu“, knygnešio iš Prūsų nešama draudžiama knyga.
Tai buvo kova – tikrąja to žodžio prasme kova. Ir knygnešys, ir savanoris, ir draudžiamos spaudos darbininkas, ir slaptos lietuviškos mokyklos mokinys rizikavo laisve, gyvybe, Sibiru, kartuvėmis, kalėjimu. Už tai juos šiandien minime su pagarba.
…Po ketvirčio šimtmečio (po 1940 m. okupacijos – V.K.) nebereikia didelės drąsos pamiršti skambius jausmus ir kraują uždegančius posakius, karingus, patriotinius šūkius, didvyriškumą žodžiais. Po ketvirčio šimtmečio ir mes nebeklausiam, kaip už Lietuvą kovoti. Lieka daug santūresnis ir prasmingesnis klausimas – kuo mes galime Lietuvai padėti?
Padėti Lietuvai – kuriai? Tarybinei ar pavergtai, komunizmą statančiai ar už laisvę kovojančiai. Kuriai Lietuvai?!
Kuo mes galime padėti Lietuvai? Nei tai, nei anai. Tik – Lietuvai. Ir kuo Lietuva gali padėti mums?
Prieš ketvirtį šimtmečio tautos likimas atrodė liūdnas ir beviltiškas. Dar 25 metus užtrukus nuožmiai okupacijai – nebūtų likę nei Lietuvos, nei lietuvių tautos. Draugai Asmenybės Kultai betgi spėjo numirti, nespėję išnaikinti mūsų tautos. Tauta šiandien gyvena ir mirti nesiruošia.
Daugelio pasaulyje žmonių gyvenimas yra be vilties. Mūsų tautai valstybinę nepriklausomybę praradus, neprarado vilties. Sunkiu kruopščiu darbu ir išmintimi ten statoma ateities Lietuva. Ir stato ją pati tauta. Jų pastangas ir atsiekimus reikia suprasti, žinoti, įvertinti. Kad lengva ranka neatiduotumėm nuopelnų kitiems…
Nelengva išeivijoje išmokti džiaugtis šiandieninės Lietuvos laimėjimais. Iškyla klausimas – kurios Lietuvos?
Nei tos, nei anos. Tik Lietuvos.
Nelengva taip pat atsakyti ir į klausimą, kuo mes Lietuvai galime padėti. Bet pagalvoti apie tai yra kiekvieno mūsų tautinės sąžinės reikalas.
Tautų kelias į laisvę dažnai būna ilgas ir lėtas. Šį kelią kartais pagreitina karai, revoliucijos ir kitokios žmonijos nelaimės. Betgi ne visada. Ir niekada niekas nekovojo už kitų žmonių laisvę. Niekas dėl kitų laisvės nekovoja šiandien, nekovos ateityje. Ir mūsų laisvės viltys ne karuose, revoliucijose, nelaimėse. Mūsų viltys tik savoje tautoje. Kad jos gyvenimas kaskart būtų geresnis, gražesnis, laisvesnis.
Vasario 16 mūsų mintyse Lietuva. Tik Lietuva. („Akiračiai“, 1972 m., vasaris, nr.2 (36). p.1, Chicago, Illinois).
Kreipimasis rašytas prieš Romos Kalantos auką. Šios mintys tikrai teikė daug vilčių laisvei. Net įžvalgų autoriai negalėjo įsivaizduoti, kad taip greit, tik po 16 metų , ateis laisvė, taip globaliai pasikeis pasaulis. Ir aš, ir dauguma mūsų, anot anapilin išėjusio tėvo, nuo „spirgėjimo“ turėjome prisitaikyti prie sovietinės aplinkos. Už laisvę kovojome ne mes, kovojo Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Viktoras Petkus, vyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir kelios dešimtys kitų žmonių. Daugelio mūsų „kova“ vykdavo prie stalo. Gerokai įšilę ir Maironį, ir kitas dainas dainuodavome.
Bet tą savo tuometinį blankumą galime kompensuoti dabar. Savo darbais, knygomis, laisvu žodžiu, pilietiškumu atsikratydami dar bujojančių neokomunistinių demokratijos, laisvo žodžio varžymo, darbų pakeitimo pigiais įvaizdžiais, žmogaus – piliečio ignoravimo stereotipų. Nebūkime valdžios gniaužoma pašluoste, būkime iniciatyvūs, kūrybingi, aktyvūs žmonės, siekime permainų. Tada ir Lietuva, jos žmonės, ir valdžia keisis.

Laisvės dokumentai
Ruošdami medžiagą leidiniui „Lietuvos nepriklausomybės kūrėjai ir puoselėtojai Jiezno, Prienų ir Birštono krašte 1918 – 1940 m.“ atrandame daug niekada neįvertintų garbių asmenybių ir iki šiol net ir tarpukariu nežinotų dokumentų. Vienas tokių, iki šiol buvo nežinomas, primena apie lietuviškos valdžios kūrimą viename lietuvių nacionalinio judėjimo centrų – Pakuonyje:
„Pakuonio parapijinio komiteto rinkimų protokolas“:
Pakuonio parapijinis komitetas išrinktas Pakuonyje lapkričio 18 dieną šitu būdu: lapkričio 17 dieną, sekmadienyje buvo pagarsinta bažnyčioje, kad kaimuose ir dvaruose, kas gyvas suėjęs į kuopą, paskirtų įgaliotinius rinkti komitetus. Tokių įgaliotųjų suėjo 90 ir nusistatę kandidatus slaptu balsavimu išrinko komitetan 7 asmenis:
1) Kun. Joną Valaitį, Pakuonio kleboną – 81 bals.
2) Ūkininką Jurgį Marčiulionį iš Pašventupio – 68;
3) Simaną Krušinską, ūkininką iš Girininkų – 53;
4) Joną Kapočių darbininką iš Žuvintos – 47 ;
5) Mikalojų Garmų, bežemį iš Patrakėnų – 33;
6) Jurgį Augonį, daržininką iš Antakalnio – 33;
7) Antaną Juodį, ūkininkaitį iš Dvylikių – 32;
Susirinkimą vedė Kun.Valaitis
Jurgis Marčiulionis
Juozas Petrušauskas
1918 XI 18

Dokumento signatūros autoriui gerai žinomos, jos bus paskelbtos pačiame leidinyje.
Suradome dokumentų, kuriuos skelbsime apie žymų žmogų, kurio istorija, kaip ir mūsų aprašomo Juozo Brundzos bei kitų, yra tarsi Lietuvos tarpukario istorija, atsidavusio tarnavimo Lietuvai pavyzdys. Tai – Jurgis Marčiulionis (1871 – 1945 m.). Knygnešių rėmėjas, 1905 m. revoliucijos dalyvis, kelerių metų emigrantas JAV, Pakuonio parapijinio ir valsčiaus komiteto pirmininkas, Lietuvos Seimo narys, Pakuonio šaulių vadas, ūkininkas, 1945 m. liepą kartu su žmona išvežtas ir Sibire po pusės metų tremties užgesęs žmogus. Tai ir išdidus, didis patriotas, tai ir kraštotyrininkas ir paveldosaugininkas. O kokie patriotai jo vaikai, žuvę Jiezne ir Margininkuose, kiti – išgyvenę tremtį! Ar tai nėra tarpukario, Vasario 16 -osios Lietuva?! Širdyje džiaugiesi prie tokio istorinio palikimo prisilietęs. Pateikiame Pakuonio šaulio būrio narių nuotraukas. Tikimės, kad dar yra išlikusių artimųjų, giminaičių. Skambinkite, rašykite, nors esame surinkę archyvinę medžiagą, bet Jūsų gyvas žodis labai pravers leidiniui, pravers krašto žmonėms. Kreiptis telefonu 8 652 02 850 el.paštu: vytautaslituanus@gmail.com. Galite rašyti, skambinti ir „Gyvenimo “ redakcijai. Skaitykite „Gyvenimą“, jame rasite daug mano kraštotyrinių straipsnių ir demokratizmą ir pilietinę mintį žadinančių įžvalgų.
Sveikinu su mūsų visų švente, neišmainoma, neparduodama ir neišduodama – tautinių, valstybinių ir pilietinių vertybių diena – Vasario 16-ąja!

Vytautas Kuzmickas
Istorikas