Pelkių dieną – žygis į pelkes

„Saugokim pelkes ir nenaikinkime patys savęs! Neliks pelkių, neliks ir mūsų! Miškai – žemės plaučiai, pelkės – žemės inkstai!“- skelbia šūkiai. Turime ir Pasaulinę pelkių dieną – vasario 2-ąją. Tai diena, kurią 1971m. Irane, Ramsaro mieste, pasirašyta tarptautinės svarbos pelkių konvencija, skirta gamtos apsaugai ir protingam gamtinių išteklių naudojimui. Sutrumpintai ji taip ir vadinasi – Ramsaro konvencija.

Prienų miško pelkyne.

Apie pelkyną pasakoja Ž.Preikša.

Pagal ją saugomos ne tik planetos išlikimui svarbios pelkės, bet ir šlapžemės – vietos, kuriose gausu vandens. Lietuvoje pasaulinės reikšmės saugomos šlapžemės yra Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto gamtiniai rezervatai ir Nemuno deltų regioninis parkas. Minint Pelkių dieną Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba organizuoja įvairius renginius ir taip stengiasi atkreipti žmonių dėmesį į vertingų pelkių apsaugą. Prie jų pirmą kartą prisijungė ir Nemuno kilpų regioninio parko direkcija, praėjusį šeštadienį gamtos mylėtojus pakvietusi į Nemuno kilpų regioninio parko didžiausią ir įdomiausią pelkyną, esantį Prienų miške. Žygis truko keturias valandas.
Renginio organizatoriai Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos vyr. specialistai Žydrūnas Preikša, Renatas Jakaitis ir parko lankytojų centro Prienuose administratorė Larisa Šaltienė buvo maloniai nustebinti, sulaukę per keturiasdešimt žygeivių ne tik iš Prienų, Birštono, bet ir iš Alytaus, Kauno, Vilniaus, net Biržų.

Prienų šilo pelkyne.

Ankstų šeštadienio rytą kas pėsčiomis, kas automobiliais atvykę į Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centrą Prienuose, pasižiūrėję filmuką apie Čepkelių raistą, išklausę Žydrūno Preikšos paskaitos apie pelkes, pasukome Prienų miško link. Maršruto sudarytojas Renatas Jakaitis pažintį su pelkėmis išdėliojo taip, kad ne tik pamatytume, bet ir pajustume, kas yra pelkynas su žemapelke, pereinančia į aukštapelkę ir susiliejantis su mišku. Pamatyti, pajusti, sužinoti apie pilną paslapčių pelkyną su trimis ežeriukais, jį supantį mišką padėjo Ž. Preikša. Iš jo sužinojome, kad Prienų miško pelkė užima apie 20 ha plotą. Prieš gerą šimtmetį čia tvyrojo ežeras, jam ankant suskilęs į tris ežeriukus. Iš vieno jų, nuo kurio ir pradėjome pažintį su pelkėmis, išteka per Prienus vingiuojantis ir prie bažnyčios į Nemuną įtekantis Revuonos upelis. Pelke vadinami užmirkę žemės plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Tai – turtingiausia ekosistema, pilna gyvybės ir augalų. Gausiausia jų žempelkėje, kuri yra įgaubta ir drėgmę palaiko pagrindinis augalas –kiminas, jis neturi šaknų, sugeria 37 kartus vandens daugiau nei sveria ir taip palaiko šlapią dirvožemį. Daug įvairių rūšių viksvų, krūmokšnių, lapuočių.
Aukštapelkė iškilusi, čia gausu spanguolių, švylių, gailių… Jei jų labai daug, tai ženklas, kad pelkė degraduoja ir pereina į mišką…

Šios kerpės auga tik ant sausuolių.

Bekeliaujant ir beklausant Žydrūno, apėjome visus tris ežerėlius, susipažinome su pelkinių augalų, paukščių, žvėrių įvairove, matėme bebrų namą, lapių, elnių pėdas, stirnų guolius, meletos taką į skruzdėlyną, voveraičių, genių išlukštentus kankorėžius, žievagraužių tipografų pažeistas egles, sakintų medžių randus, įsitikinome, kad medis samanoja ne tik iš šiaurinės, bet ir pietinės pusės, sužinojome, kuo skiriasi, minta, kur auga samanos, grybai ir dar daug kitų įdomių dalykų.
Onutė Valkauskienė