Edmundas Tankevičius:
– Žinau, kad yra gėjų ir lesbiečių, bet artimai nė vieno nepažįstu. Gatvėje matant du vyrukus už rankų susikibusius ar dar ir besibučiuojančius, jaučiuosi nejaukiai. Geriau būtų, jei savo jausmų viešai nerodytų. Tegu jie būna, tegu žygiuoja, tegu namie daro, ką nori, bet savo netradicinės orientacijos neaukština. Nesuprantu ir žmonių, kurie eina jų paradų žiūrėti – vadinasi, žiūrovams patinka, jie palaiko.
Mykolina Rinkevičienė:
– Nesmerkiu aš tokių žmonių, nes manau, kad tai yra nuo prigimties. Dėl to jie nekalti. Dabartiniais laikais jie jau viešinasi, nebebijo, o seniau tai labai slėpdavosi. Bet būdavo ir anksčiau, kad dvi moterys kartu gyvendavo. Ne vieną tokią porą žinojau senovėje, o ir dabar dvi tas pačias merginas vis pastebiu toliau nuo žmonių akių besiglamonėjančias. Man vis „pasiseka“ moteris sutikti, o štai dviejų vyrukų nesu mačiusi. Nenorėčiau, kad anūkas ar kitas giminaitis parvestų draugą, o anūkė – draugę. Nesmerkčiau, užjausčiau ir į namus įsileisčiau, bet džiaugiuosi, kad visų orientacija tradicinė.
Ona Ribinskienė:
– Manau, kad dalis žmonių jau gimsta būdami „kitokie“ – netradicinės seksualinės orientacijos, o dalis homoseksualiais tampa iš ištvirkimo – ieškodami naujų įspūdžių. Dar dalis yra biseksualių – su moterimi susilaukia vaiko, o paskui viską meta ir su vyru „susideda“. Jei tai įgimta, negali žmogaus smerkti, ignoruoti ar bausti, jei jis nieko neskriaudžia, nesistengia suvilioti ir į savo ratą įtraukti nepilnamečių, apsvaigusių nuo alkoholio ar narkotikų, kuriuos paskui galėtų šantažuoti. Žinau žmonių, kurie jau nuo mažų dienų buvo „kitokie“ – kitaip elgėsi, rengėsi ir atvirai žavėjosi tos pačios lyties asmenimis, o suaugę susirado tos pačios lyties antrą pusę ir laimingai gyvena. Kartais girdisi nuomonių, kad tokius žmones reikia gydyti. Manau, kad tikro, iš prigimties homoseksualaus žmogaus išgydyti neįmanoma, o štai tiems, kurie į šį „žaidimą“ buvo įtraukti ir nori iš jo išeiti, gydytojai galėtų padėti.
Aš nesuprantu, kodėl gėjai ir lesbietės rengia tas daug dėmesio sulaukiančias eitynes, ko jie reikalauja. Juk jei jie gyvena ramiai, niekam neužkliūdami, nesireklamuodami, tai niekam neįdomu, kaip, su kuo ir ką jie daro. Kokios jų teisės pažeidžiamos? Jie negali tik „susimetrikuoti“ ir įsivaikinti, o daugiau turi tas pačias teises, kaip ir kiti piliečiai. Gal dėl turtinių klausimų reikėtų, kad būtų įteisinta kokia nors partnerystės sutartis. Būdami tolerantiški mes turėtume leisti ir įsivaikinti ar globoti, prieš tai kandidatus rimtai patikrinę. Juk dėl to, kad vaiką augins du tėčiai arba dvi mamos, jie nepuls vaiko tvirkinti. Kaip supratome, kad yra neįgalių žmonių, kurių tarybiniais laikais „nebuvo“, taip turėtume suprasti, kad yra ir homoseksualių. Juk ir juos sukūrė Dievas. Nors aš – už vyro ir moters santykius!
Konstantinas:
– Į homoseksualus žiūriu tolerantiškai. Daug metų pažįstu vieną gėjų, gyvenantį Airijoje, kur ir aš praleidau 12 metų. Labai puikus žmogus, geros širdies. Manau, kad gėjai jaučiasi atstumti, pažeminti, nes yra nemažai žmonių, kurie į kitokios orientacijos žmones žiūri labai nepalankiai, kaip į raupsuotuosius. Airijoje atvirai savo jausmus demonstruojančių homoseksualų teko matyti ne vieną. Vietiniai į juos nekreipia dėmesio, o man, žiūrint į du besibučiuojančius vyrukus, nebuvo labai malonu. Lietuvoje dar trūksta tolerancijos, pas mus susiformavęs kitoks požiūris. Juk ir įsidarbinti kitokios orientacijos žmonėms, jei sužinoma apie tai, sunkiau. Manau, kad homoseksualai išskirtinių teisių nenori, bet jie priešinasi visuotiniam neigiamam požiūriui, todėl ir eina į gatves su plakatais. Man jie netrukdo. Seksualinė orientacija neparodo, ar žmogus yra geras ar blogas.
Danutė:
– Nei artimesnėje, nei tolimesnėje aplinkoje tokių žmonių nežinau. Man jų gyvenimas yra nepriimtinas, bet, jei jie nelenda į kitų gyvenimus, tegu sau būna. Manau, kad homoseksualumas yra anomalija, bet tų „kitokių“ vis tiek yra ir jų „neatversime“. Nuo ko priklauso kitokia, nei įprasta, orientacija, nežinau, gal tai prigimtis, gal auklėjimas. Jei aš būčiau valdžioje, gėjų ir lesbiečių paradus uždrausčiau – juk ir vaikai mato! Kas bus, jei pradės reklamuotis ir tie, kurie gyvūnus „myli“.
Kalbino ir fotografavo Laima Duoblienė











Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).