Gal galėtume priimti smurtą patyrusius vaikus į šeimą?

Žurnalistai, visuomenės aktyvistai po Manto iš Kėdainių tragiškos mirties retoriškai klausė: ar galime pasiekti, kad ši – šeimoje nužudyto vaiko – mirtis Lietuvoje būtų paskutinė? Ar galime tikėtis, kad keturmečio žūtis paskatins sutramdyti daugelyje šalies šeimų (lažinčiaus, kad tokių yra daugiau kaip pusė), praktikuojamas fizines bausmes vaikams už tai, kad jie esą neklauso, nesimoko, meluoja, etc.?
Žinia: nuo vis dar Kėdainiuose deginamų švakučių kiekio, raginimų ir užkeikimų situacija nepasikeis. Išeis garas ligi kito šulinio, kitos „matematikos pamokos“ šeimoje, ligi kitos egzekucijos, kurią surengs grįžęs išgėręs namo „šeimos galva“. Ratas užsisuks, bus vėl aukų, bus vėl tokio pasipiktinimo, kurio energiją sutelkus, galėtume užvirti pusę Lietuvos vandens. Ir vėl.
Deja, ir vėl.
Tai ko gi trūksta? Prašau man atleisti už banalybę. Trūksta doktrinos – politinės programos, kuri būtų ne šamaniškų šokių partitūra, o aiškios elgsenos nuostatos, kurių siekia visuomenė. Ne pagal parėdymą iš viršaus, o horizontaliuoju būdu nutartų, kad valstybės institucijos turėtų pareigą ginti bejėgius ir silpnesnius visuomenės narius. Kad nebūtų nė vienos uždaros erdvės (t.y. šeimos – taip pat), kur ši doktrina negaliotų.
Kasdien šios bendros visų mūsų nuostatos įgyvendinimu rūpintųsi efektyviai dirbančios teisėsaugos, vaikų teisių apsaugos tarnybos. Dalį funkcijų galima būtų perduoti savanoriams. Tarkime, jeigu iš tikrųjų už vaiko teises atsakingi pareigūnai, policininkai susiduria su problema, kad nėra kur dėti iš smurtaujančios šeimos naktį paimto kūdikio ar vaiko, skriaudžiamus vaikus galima būtų laikinai, kelioms dienoms perkelti į savanoriškai priimti jas sutinkančias ramias šeimas kaimynystėje. Galbūt už atlygį, galbūt – nebūtinai (juk savanorystė!). Vaikų teisių apsaugos tarnybos, teisėsauga galėtų turėti tokių patikrintų savanoriškų šeimų registrą, kur smurtą patyrę vaikai galėtų pabūti, normaliai pavalgyti, nepamatyti geriamo alkoholio bent kelias dienas, kol valstybės tarnybos apsispręs dėl labiau ilgalaikės jų ateities.
Savanoriškai priimančios šeimos, be jokios abejonės, tokiems vaikams skirtų didelį dėmesį, todėl užtikrintų, kad mažuosius svečius laiku pasiektų skubi medicininė, psichologinė ir kita reikalinga pagalba.
Tokia ir kita visuomenės savanorystė palengvintų darbą už vaikų teisių apsaugą atsakingoms institucijoms, be to atimtų galimybę teisintis, kad kaskart smurtą patiriančių vaikų nėra galimybės paimti iš „beržine koše“ juos šeriančių šeimų, nes – „kur juos dėti?“
Sąmoningai vengiu kalbėti apie tai, kad toks smurtą patiriančio vaiko pabuvimas kitoje aplinkoje, patyrimas, kad jis kažkam rūpi (nebūtinai tiems, kurie dėvi uniformas), kad kažkur už jo namų yra ir kitokio gyvenimo, gali turėti išskirtinę reikšmę. Jam ir savanoriams, kurie savo ruožtu galėtų pažinti ir tą visuomenės pusę, su kuria žūtbūt vengia kontakto kasdieniame gyvenime.
Žinia, dešinioji politinė mintis, keletą metų laužanti ietis dėl tradicinės šeimos doktrinos Konstitucijoje, tokią iniciatyvą gali kritikuoti. Galbūt ir ne. Tačiau, mano supratimu, nors nesu joks tradicinės šeimos priešininkas iš principo, jeigu tradicinė šeima jos vyresniesiems nariams reikalinga yra ir dėl to, kad jie toje aplinkoje gali parodyti turintys daugiau jėgos pritaikyti tradicinėmis laikomas vaikų auklėjimo priemones, tai tokia tradicinė šeima yra šūdas. Savitikslė ideologija apie šeimą kaip svarbiausią visuomenės ląstelę. Toji ideologija nepaaiškina, kodėl kai kurios tų ląstelių tampa vėžinėmis.
Policijos iniciatyvą savo suvestinėse po Kėdainių tragedijos skelbti visus smurto prieš vaikus atvejus – sveikinu neišpasakytai. Tai kol kas vienintelis atsakingų institucijų veiksmas reikiama kryptimi.
Kol visos kitos aiškinasi, kiek valandų privalo dirbti, už kiek, kokius įstatymus turi priimti, dėl kurių siekti kompromiso, kur baigiasi vienų atsakymobė, kur prasideda kitų. Pagaliau koks yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reguliavimo sferos santykis su savivaldybėse veikiančiais vaikų teisių saugos skyriais.
Tiesą sakant, kam jos visos reikalingos talžomiems šeimose vaikams? Gal dėl to, kad esu žurnalistas, nelabai suprantu, ką reiškia darbo pradžia ir pabaiga. Jei reikia dieną, jei reikia naktį – nesgi kažkoks įvykis… O jeigu tu esi vaikų teisių sargas – darbo pradžią ir pabaigą supranti kitaip? O sakyčiau, kad vaikų sargo darbas yra svarbesnis už žurnalisto, nes ten įvykiai visi kaip vienas remti vaikų ašaromis. O kartais tos ašaros yra didi laimė, nes būna ir nebeverkiančių.
Sprendžiant iš priimtų sprendimų negausos, galime įtarti, kad valdžios įstaigų aiškinimasis truks netrumpai. Ir be garantuotos sėkmės. Tokiu atveju, skaitydami policijos kronikų juostas, mes žinosime realią padėtį ir galimybę, jeigu toji statistika nebeveiks įtakos zonų nepasidalinančių valdininkų, išspardyti jiems pasturgalius, pareikalauti mėžtis lauk iš ministerijų, politikos laiptais žemyn. Tačiau žinosime, jei kam nors iš viršininkų nekils noras smurto prieš vaikus atvejus kaip nors užslaptinti.

Rytas Staselis