Gimtinėje prisimintas pasaulio pilietis Zusmanas Gurvičius

Jiezne buvo paminėtas čia gimusio pasaulinio garso dailininko Zusmano Gurvičiaus (1927-1974) 90-metis. Į iškilmingą renginį iš Montevidėjo (Urugvajus) atvyko dailininko sūnus Marttin Gurvich, kraštiečiai: Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė, LR Kultūros ministerijos Kultūros politikos departamento Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Romanas Senapėdis ir istorikas Vytautas Kuzmickas, šios iniciatyvos – Jiezno kraštui ir Prienų rajono savivaldybei pristatyti žymų kraštietį – palaikytojas Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, administracijos direktorius Egidijus Visockas, Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis bei gausus būrys jiezniškių ir iš toliau atvykusių istorijos puoselėtojų.

Kad Jiezne būtų surengtas dailininko Jose Gurvich minėjimas, daug prisidėjo LR Kultūros ministerijos Kultūros politikos departamento Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Romanas Senapėdis.

Svečius smagia muzika pasveikino Jiezno KLC kapela „Jieznelė“.
– Džiaugiuosi, kad Jiezne atverčiamas dar vienas istorijos puslapis, – sakė A.Vaicekauskas, linkėdamas visiems kuo daugiau sužinoti apie šį garsų menininką.
R.Senapėdis taip pat pasidžiaugė, kad pavyko surengti tokį gražų renginį, kurio dėka jiezniškiai turės progą susipažinti su savo praeitimi ir iškiliu kraštiečiu.
Viliamasi, kad dailininko sūnaus dėka Jiezną pasieks tarptautinio lygio dailės paroda.
Istorikas Vytautas Kuzmickas savo pranešime pateikė daug įdomių archyvuose rastų istorinių faktų, nuotraukų apie dailininką Zusmaną Gurvičių, jo tėvus ir giminę bei Jiezno žydų bendruomenę.
Dailininko Zusmano Gurvičiaus, pasaulyje žinomo Jose Gurvich vardu, sūnus Martin Gurvich pasidžiaugė, kad jam pavyko užmegzti ryšius ir atvykti į Lietuvą, į Jiezną, kur gimė jo senelis ir tėvas. Jis papasakojo apie dailininko gyvenimo kelią Lietuvoje, Urugvajuje, JAV, Izraelyje.
Tėvo testamente išreikštu noru Montevidėjaus centre jie su mama savo lėšomis įsteigė muziejų, kuriame ne tik eksponuojama per 260 tėčio kūrinių, bet laikinose ekspozicijose pristatomi ir kiti menininkai, rengiamos ekskursijos ir kūrybinės dirbtuvės mokiniams, vyksta knygų pristatymai, koncertai ir kiti kultūriniai renginiai, veikia suvenyrų ir dovanų parduotuvė, spausdinamos knygos ir katalogai, yra biblioteka bei archyvai. Daug veiklų vykdoma ir už muziejaus sienų, pavyzdžiui, pernai buvo surengtos kūrybinės dirbtuvės kalėjime, dažnai dalyvaujama tarptautinėse parodose.

Pranešimą apie Zusmaną Gurvičių (Jose Gurvich), jo tėvus ir šeimą skaitė istorikas Vytautas Kuzmickas.

Jose Gurvich su mama ir sesute iš Jiezno išvyko 1932 m., būdamas penkerių. Pasak dailininko sūnaus, tėvas pasakodavo, kad iš to laikotarpio jis prisimena kvapus ir kaimo vaizdus, kurie dažnai pasikartoja jo tapybos darbuose, o 1950 metais jis nutapė du paveikslus pagal iš Lietuvos atsivežtas nuotraukas.
Dailininkas gimė Jiezne, užaugo Urugvajuje, gyveno Europoje, Izraelyje, mirė Niujorke, palaidotas Izraelyje. Sūnaus teigimu, jis buvo tikras pasaulio pilietis.
– Nors tėčio gyvenimas buvo trumpas – mirė būdamas vos 47-erių, jis paliko labai didelį kūrybinį palikimą: tapybos darbų, piešinių, piešinių albumų, skulptūrų, keramikos darbų, – pasakojo menininko sūnus. – Darbas su moliu jam buvo tarsi terapija, nereikalaujanti tiek daug protinių pastangų, kaip tapyba.
Jose Gurvich gyvenimą ir kūrybą galima suskirstyti į tris laikotarpius: mokykliniai metai, mokymasis pas garsų menininką (nuo 1944-ųjų) ir savo stiliaus paieškos (1963 – 1974).

Dailininko sūnui Martin Gurvich dėkoja Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius.

Jis tris kartus buvo nuvykęs į Izraelį (1954 – 1955, 1964 – 1965, 1968 – 1970), kur daug tapė, rengė parodas, o ketverius paskutinius metus gyveno Niujorke. Pastarasis laikotarpis menininkui buvo sunkus, nes reikėjo iš naujo ieškoti savo vietos, pripažinimo.
Prisimenama, kad dar mokykloje buvo pastebėtas Jose Gurvich polinkis į meną – būdamas 10 – 12 metų jis atlikdavo ne tik savo mokyklines piešimo užduotis, bet piešdavo ir už seserį bei draugus. Yra išlikę daug to laikotarpio piešinių.
Dailininko tėvas, į Urugvajų atvykęs 1931 m., po metų čia pasikvietė ir žmoną su vaikais bei atidarė kirpyklą Montevidėjaus centre. Pasak anūko, jam puikiai sekėsi, bet jis turėjo vieną silpnybę – labai mėgo lošti, todėl uždirbti pinigai atsidurdavo lošimo namuose. Tai suteikdavo daug rūpesčio artimiesiems. Todėl, Martin Gurvich teigimu, tėvas turėjo anksti pradėti dirbti ir pirmasis darbas buvo lietpalčių fabrike.
Tuo pat metu Jose Gurvich pradėjo mokytis meno mokykloje dailės, o kadangi patiko ir muzika – ir groti smuiku. Pažintis su garsiu menininku El Taller Torres Garcia pakeitė jauno vaikino gyvenimą. Jose metė smuiko pamokas ir pradėjo mokytis tapybos pas šį menininką, sukūrusį naują universalaus konstruktyvizmo srovę pasaulio mene. Vėliau, nuo 1950 metų, Jose tapo vienu iš šios dailės mokyklos mokytojų.
– Tėvas irgi tapė šiuo stiliumi, bet pridėdamas ir savo asmeninių potepių, – pasakojo Martin Gurvich.

Svečius smagia muzika pasveikino Jiezno KLC kapela „Jieznelė“.

Trečiasis kūrybinis Jose Gurvich laikotarpis, prasidėjęs 1963 metais, baigėsi su jo mirtimi. Pasak menininko sūnaus, tuo metu tėvas ieškojo savo stiliaus, o prie to prisidėjo kelionės į Izraelį ir kitur.
– Tėvo darbai tapo spalvingesni ir dinamiškesni, su labai daug vaizduotės, – sakė Martin Gurvich.
Jo teigimu, tėvas buvo laisva asmenybė, kuri perėmė visa, ką geriausia galėjo pasiūlyti Urugvajus – atvira visuomenė, nediskriminavimas, solidarumas, progresyvus požiūris į gyvenimą, religinę laisvę ir žmonių lygybę.
Kai mirė Jose Gurvich, sūnui buvo vienuolika, prisiminimuose jam tėvas išliko labai šiltas, mylintis, prieš miegą pasakojantis labai įdomias, vaizduotės nesuvaržytas istorijas.
Dailininkas buvo labai darbštus, save laikė meno darbininku. Įprotis dirbti visą dieną išliko nuo tų laikų, kai dirbo fabrike. Į dirbtuvę, kuri buvo tame pačiame pastate, kur su šeima gyveno, tik turėjo atskirą įėjimą, išeidavo labai anksti ir dirbdavo, neleisdamas niekam trukdyti, iki 6 – 7 valandos vakaro.
– Tėvas buvo pozityvus žmogus, optimistas ir turėjo puikų jumoro jausmą, – prisimena Martin Gurvich. – Nors daug jo giminaičių žuvo per holokaustą, jis niekam nejautė pykčio, buvo realistas ir suprato, kad įvyko kažkas labai dramatiško ir tragiško. Tai neprivertė jo nusivilti ar pesimistiškai galvoti apie žmoniją.
Pasak Martino, tėvas buvo kilęs iš religingos žydų šeimos, bet buvo atviras ir tolerantiškas kitiems tikėjimams, toks tolerantiškas, kad vedė katalikę, o jis pats, tų dviejų kultūrų produktas, yra induistas.
Lemtingas sutapimas, kad tą dieną, kai Jose Gurvich mirė nuo širdies smūgio, jo darbai „praėjo“ visus JAV muitinės formalumus ir netrukus buvo eksponuojami didelėje parodoje. Pasak sūnaus, tragiška tai, kad tėvas, ilgai siekęs pripažinimo Niujorke, to nespėjo pamatyti.
2005 m. menininko artimieji atidarė pirmąjį Jose Gurvich vardo muziejų, kuriame, manoma, kad lankėsi Prezidentas Valdas Adamkus. 2015 m. lapkritį muziejus persikėlė į kitą vietą. Dabar jis įsikūręs keturių aukštų pastate pačiame Montevidėjaus centre ir yra labai lankomas turistų – per metus muziejų aplanko apie 3 milijonus lankytojų.
Renginyje buvo parodyti du trumpi filmai apie Jose Gurvich gyvenimą ir jo vardo muziejų.
Laima Duoblienė