Didysis mažos sėklelės stebuklas

Pusiaužiemis, sausio 25-oji pradžiugino skaisčia, jokiu debesėliu neužklota saule. Jei vis dar pasitikim prosenelių išmintim, teisingiau barsuku, tai tą dieną reikėjo tykoti ir žiūrėti, ką jis darys atsibudęs. Iš migio išlindęs tikrai turėjo nusigąsti savo šešėlio. Ir kas iš to? Ogi antroji žiemos pusė bus šaltesnė, bet pavasaris nevėluos. Taip arba kitaip kalbėjo gamtininkai, etnologai ir šiaip išmintingi žmonės.
Dienos ilgėja nedideliais, bet pastebimais šuoliukais. Jaučiu, kaip nedrąsiai džiaugiasi mano kambariniai augalai. Iškankinti sauso ir šilto oro laukia poilsio lauke. Per visą vasarėlę. Tik kantruolės sanseverija ir aspidistra niekada nenusimena, joms visaip gerai, tik vandens nepadaugink, neperlaistyk. O chlorofitams, suvešėjusiems didžiausiais kupstais, rudenį grįžus į namus, ima džiūti lapų viršūnėlės, nujuoduoja, ir po viso dryžuotojo grožio. Gerai bent, kad iki valiai vaikučių ant ilgų stiebų nusvarina. Auginsiu ir vėl.
Tie amžinieji auginimo rūpesčiai. Anot archeologo dr. Algirdo Girininko, kol žmogus neužsiėmė žemdirbyste, turėjo begales laisvo laiko. Pasirankiodavo maisto ir piešdavo sau ant uolų. Sako, daug meno kūrinių aptinkama iš to senojo laikotarpio. O kai išmoko žemelę arti, vargai vargeliai prispaudė. Suprantu, ūkininkai, bet mes, mažų daržiukų knysliukai, ko mes vargstame? Jei savo lysvės neturiu, tai pas tetą kaime pasiprašysiu ar pas draugę sodų bendrijoje. Argi ne taip? Bet sėsiu, auginsiu, grožėsiuosi, dejuosiu. Ne tik dėl maisto. Toks stiprus tas žemės jausmas.
O dabar peržiūriu sėklas, likusias nuo pernai. Žinau, kad agurkų sėklos ilgai išlaiko gyvybingumą, o petražolių daigumu nepasitikiu, pirksiu šviežių. Smarkus sėklų pabrangimas paskatino grįžti prie rankiojimo – turiu savo krapų, medetkų, serenčio. Ne, šias kuklias, kantrias gėleles auginsiu iš naujo pakelio, nes renkamos metų metais lyg nebe tokius gražius žiedus išaugina. Nors dar nepatikslinau sąrašo, neiškenčiu, sustoju prie sėklų stendo prekybos centre. O pakelių margumas, o gražumas. Na, kam tiek dažų, popieriaus gadinti – juk viduje vos keliolika sėklų.
Greitai prasidės „palangių sezonas“. Visada su pavydu žvalgausi į svetimus langus, kai pamatau dėžutes su vešliais augalėliais. Jau senokai nebegadinu sėklyčių, nebevarginu daigelių – per mažai šviesos mano kambariuose. Kai ką pirksiu pas daržininkus, juk augintojams irgi reikia uždirbti. Nors taip rūpėtų tingiuosius salierus sudaiginti… per dieną. Viename žurnale radau tokį patarimą: sudėti salierų sėklas į marlinį maišelį ir 15 minučių (ne ilgiau) panardinti į degtinę. Tada maišelį gerai išskalauti po tekančiu šaltu vandeniu, sėklas išdžiovinti ir sėti. Ant rytojaus džiaukis lendančiais daigeliais!
Net mažiausioje sėklytėje sukaupta didžiulė energija. Tai gyvybės jėga, laukianti saulės šilumos ir mūsų rankų. Malonių pavasarinių rūpesčių!
Augustina