Judėjimas – tai gyvenimas!

Sausio 1-ąją 90-ies metų jubiliejų atšventęs birštonietis Antanas Tankevičius nesiskundžia nei prasta sveikata, nei nuoboduliu. Atvirkščiai, dieną visada pradeda aktyvia mankšta, o suplanuotoms veikloms dažnai pritrūksta laiko.

Gyvenimo pradžia ir pabaiga – Birštone
Antanas gimė pirmąją 1927-ųjų metų dieną Birštone. Tėvai turėjo krautuvę ir buvo smulkūs prekybininkai. Jam buvo dvylika, kai su tėvais persikėlė į Prienus, o netrukus ir į Kauną, kuriame gyveno iki 1996-ųjų, kol gimtinės bei gamtos ilgesys neparginė atgal į Birštoną.
Jis turi penkis vaikus, kurių susilaukė su dviem žmonomis. Vaikai nedažnai aplanko, dažniau paskambina. Abi dukros gyvena Vokietijoje, du sūnūs – Kaune, vienas – Klaipėdoje. Vaikai tėvą pradžiugino tik dviem anūkais.
Vienas erdviame bute gyvenantis Antanas nesijaučia vienišas. Ne tik dėl to, kad turi Kaune gyvenančią ir dirbančią gerokai jaunesnę gyvenimo draugę, su kuria susitinka dažniausiai savaitgaliais, bet ir dėl to, kad turi begalę veiklos.
Jis tris kartus per savaitę žaidžia šachmatais, dažnai dalyvauja varžybose, kartą per savaitę lanko Birštono „Bočių“ bendrijos choro „Sidabrinė gija“ repeticijas, kartą per savaitę nueina paplaukioti į baseiną ir atsipalaiduoti masažinėje vonioje, pas jį dažnai užsuka bendraminčiai, su kuriais, būna, kad ir iki paryčių prasėdi prie šachmatų lentos. O kur dar pasivaikščiojimai, važinėjimai dviračiu, plaukiojimas, žvejyba, mankšta, internetinių naujienų skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, knygų skaitymas, valgio gaminimas ir kiti ūkiški darbai. Kad ir seną radiją, kurį remontuoti atsisakė visi šiuolaikiniai meistrai, prikelti.

Sportas tapo gyvenimo būdu
Akrobatika, gimnastika – tai pagrindinės sporto šakos, kurioms beveik visą gyvenimą paskyrė Antanas. Dar buvo imtynės ir daug kitos sportiškos veiklos. Baigęs tuometinį Kūno kultūros institutą ir įgijęs fizinio lavinimo mokytojo specialybę, paskyrimą gavo į Kauno specialiąją amatų mokyklą, kurioje mokėsi perauklėjimui atsiųsti jaunuoliai iš visos Tarybų Sąjungos arba, kaip juos apibūdino Antanas, „biezprizornikai“. Jis ten dirbo net ketverius metus, kai dauguma mokytojų ištempdavo vos dvi savaites. Mokykloje, kurioje galiojo kalėjimų taisyklės, jaunam mokytojui pavyko rasti bendrą kalbą su „verchais“, kuriems paklusdavo žemesnei kastai priklausantys mokiniai. Įrodyti savo pranašumą ir įgyti autoritetą Antanui padėjo puikus fizinis pasirengimas ir psichologinės žinios.
Vėliau jis mokytojavo eilinėse mokyklose, kuriose nuotykių taip pat netrūkdavo, nes, anot Antano, koks gi „fizrukas“ be nuotykių, tačiau jie nė iš tolo neprilygo ankstesniems.
Laisvalaikiu – vakarais, savaitgaliais, per atostogas – papildomų pinigų jis užsidirbdavo rodydamas akrobatinius triukus restoranuose Kaune, Palangoje. Juk mokėjo neblogai – už vieną pasirodymą po 20 rublių. Palangoje per vakarą savo programą spėdavo parodyti dviejų restoranų lankytojams.
Dabar, kaip juokauja Antanas, jis merginų scenoje kilnoti jau nebegali, ant rankų paima tik šachmatų karalienę.
Dėl savo akrobatinių ir gimnastikos gebėjimų jis yra ne tik dalyvavęs daugybėje Lietuvos, Tarybų Sąjungos varžybų ir pelnęs galybę apdovanojimų, su akrobatika ir gimnastika supažindinęs būrius jaunimo, treniravęs cirko artistus, bet ir buvo kviečiamas dirbti į cirką. Šio pasiūlymo atsisakė. Tačiau draugystė su cirko artistais padėjo susipažinti su legendiniu Valentinu Dikuliu, kuris yra tituluojamas vienu stipriausių pasaulio žmonių, kuris ne tik Lietuvą, Tarybų Sąjungą, bet ir pasaulį stebino daugybe triukų. Vieni įspūdingiausių – žongliravimas trimis po 40 kg sveriančiais rutuliais arba arklio įnešimas į areną.

Vasarą – prie vandens
Antanas nuo vaikystės labai mėgo žvejoti. Puikiai prisimena pirmąją „tikrą“ meškerę, kurią tėvas jam, dešimtmečiui, nupirko. Su šia meškere kartą Nemune ties Siponimis jis tiek šapalų „prilupo“, kad visų namo parnešti negalėjo – pusę vietiniam ūkininkui teko atiduoti.
– Nemunas tais laikais buvo labai žuvingas – užmeti meškerę ir tik spėk traukti – puskilograminiai šapalai lipte lipa ant kabliuko. Siponyse prie skardžių ir didžiausią savo gyvenimo žuvį pagavau – 18,5 kg lydeką, – prisimena užkietėjęs žvejys.
Deja, dabar, pasak Antano, jei nori pasigauti šapalų, reikia važiuoti prie Punios šilo. Ir didelių jau nėra, ir reikia ilgai laukti, kol koks užkimba.
– Užterštas Nemunas! – įsitikinęs birštonietis.
Ne tik dėl to, kad smarkiai sumažėjo žuvų. Užterštumą jis yra pajutęs ir savo „kailiu“ – po maudynių Nemune jį ne kartą buvo išbėrę. O paplaukioti jis mėgsta. Iki šiol nesunkiai skersai per Nemuną pirmyn atgal perplaukia. Seniau dažniau plaukdavo kelis kilometrus išilgai upės ir po to pareidavo į Birštoną. Pastaraisiais metais, dėl to, kad kelių sanariai „pasiduoda“, kelių kilometrų atstumas tapo per ilgas pėsčiomis žingsniuoti. Tačiau dviračiu apvažiuoja daug daugiau – jam visai paprasta puikiais takais apminti visą Nemuno kilpą. O plaukiojimo poreikį patenkina ežeriukuose.
Antano svajonė – iki vasaros įsigyti valtį ir vėl išplaukti pažvejoti, o kartu ir pastiprinti raumenis irkluojant. Valtį jis turėjo, bet ją prieš pora metų nugvelbė ilgapirščiai. Senąją atgauti jau prarado viltį, tad dabar pradėjo galvoti apie naujos įsigijimą.

Ilgo gyvenimo paslaptis – judėjimas
Paklaustas, kaip sveikam, žvaliam, nepraradusiam aštraus proto ir gyvenimo džiaugsmo sulaukti garbaus amžiaus, Antanas juokauja, kad jis nieko nedarė kitaip nei jo bendraamžiai – matė karo baisumus ir kentė pokario nepriteklius, daug dirbo, valgė viską, tiesa, alkoholiu niekada nepiktnaudžiavo ir rūkyti tik pabandė. Gal „kalti“ ir genai – jo diedukas iš tėvo pusės mirė sulaukęs daugiau nei šimto metų.
Kad smegenys neaptingtų, padeda šachmatai. Žaisti pradėjęs bene prieš pusę amžiaus, dabar yra aktyvus Birštono šachmatų klubo narys.
– Kaip šachmatų lentoje, taip ir gyvenime, yra labai daug variantų, ir reikia išsirinkti tinkamiausią, – sakė daug laiko prie lentos praleidžiantis birštonietis.
O svarbiausia, devyniasdešimtmečio teigimu, būtina judėti.
– Judėjimas – tai gyvenimas! – įsitikinęs Antanas.
Jo manymu, kai žmonės nusensta, juos visi atstumia ir jie nustoja judėti. O tai yra pražūtinga.
Su ligomis teko susidurti ir Antanui. Prieš keletą metų jis susirgo plaučių uždegimu, kurio daktarai ilgai nenustatė. Liga pakenkė širdžiai, todėl teko į krūtinę įdėti stimuliatorių. Tačiau tai jam netrukdo daug judėti ir aktyviai sportuoti.
Ir politika jis domisi. Tiesa, diskutuoti šia tema daug nenori, nes įsitikinęs, kad visoms valdžioms žmonių interesai ne itin rūpi. Tikisi, kad dabartiniai šalies vyrai nepaleis vadžių iš rankų ir niekam tokios neteisybės, kokią jis matė 1945 m., neteks patirti. Jam iki šiol iš atminties neišdyla vaizdas, matytas Minske, su kitais Lietuvos atstovais vykstant traukiniu į Maskvoje surengtą Tarybų Sąjungos fizkultūrininkų paradą. Tuomet traukinį atakavo išbadėję, nuo gyvenimo žeminėse pajuodę žmonės, prašydami duonos. Ir Maskva netviskėjo, visur buvo pilna elgetų, kišenvagių. Tuo tarpu parado dalyvius, kuriuos iš tribūnos pasveikino pats Stalinas, maitino prabangioje maitinimo įstaigoje, kur stalai būdavo nukrauti įvairiais gardžiausiais patiekalais, laisvu tarp repeticijų metu buvo nuvedę į ištaigingame pastate įrengtą pirtį su didžiuliais baseinais. Tiesa, kaip prisimena Antanas, po metų nuvykus į antrąjį paradą, tokia prabanga sportininkai nebebuvo lepinami.

Laima Duoblienė