Beliko 14 mėnesių iki Lietuvos valstybės 100 -mečio šventės – kaip ją pasitiksime?

Labai prasmingą pėdsaką mūsų tautos istorijoje paliko tarpukario Lietuvos valstybė (1918 – 1940). Ji išvedė mus tarp pasaulio valstybių su stipria valiuta ir labai išsivysčiusiu žemės ūkiu. Pakanka Kaune pereiti Kęstučio ir Donelaičio gatvėmis, dar užkopti ant Parodos kalno, kad suprastum, kaip laikinoji sostinė iš eilinio barakų miesto virto Europos miestu.
Panašius pokyčius galima buvo pastebėti ir provincijoje. Jie darė didelę įtaką eiliniam žmogui. Sąžiningas ir kantrus darbas, darni šeima, pareiga Tėvynei, tvirtos dorovinės nuostatos buvo kiekvieno žmogaus gyvenimo variklis. Šeima, bažnyčia, mokykla, kariuomenė sutartinai ugdė tikrąsias žmogiškąsias vertybes. Žinoma, visuomenės modelis nebuvo vien teigiamas. Tačiau mes kaimuose nerakinome durų, jautėme saiką linksmybėse, gerbėme senolius ir artimuosius. Valdininkai buvo žymiai kompetentingesni ir atsakingesni, buvo arčiau Lietuvos žmogaus, tesėjo duotą žodį. Didžiomis prasmingomis Lietuvos valstybės vertybėmis rėmėmės Lietuvos atgimime 1988 – 1991 m., į jas turime dar skvarbiau žvelgti dabar, kai matome iškraipytus Sąjūdžio idealus.
Dalyvaudamas Prienų miesto turistinės vizijos aptarime, kvietimo ruoštis Lietuvos valstybės šimtmečio šventei neišgirdau. Niekas manęs ten ir dalyvauti nekvietė. Iš esmės tai buvo susitikimas su valdančiuoju elitu, nors šį žodį būtų galima ir kitaip interpretuoti. Jame niekas nenorėjo leistis į kalbas apie miesto istorinių ženklų įprasminimą: apie apleistų kęstutėnų kareivinių, Revuonos istorinio parko sutvarkymą, krantinės nutiesimą. Tam, girdi, nėra ir nebus pinigų. Svarbiausia su sklandytuvo pagalba parodyti, kad Prienai gyvena ne gilioje duobėje, o gražiame slėnyje. Mano nuomonės, kad medis tvirtas savo šaknimis, o miestas – istorijos pamatu, niekas net nepanoro išklausyti… Tad neargumentuosiu ir aš, kad net žirgas pranašesnis už malūnsparnį savo istorine motyvacija ir amžiumi. Juk miesto simbolį renkame ne 4 ar 20 -čiai metų, o amžiams. Kai neliks sklandytuvų gamyklos, ką tuomet pasakysime? Manau, kad ir dabar vykstančio Pasaulio sklandymo čempionato dalyviai su malonumu į rankas imtų miesto istorinį simbolį, o ne sklandytuviuką…
Neneigiu, kad sklandytuvas ant kalno yra gera nuoroda į Pociūnus, gera reklama pačiai gamyklai. Vakarų Europoje miestuose yra išdėstyti įvairūs simboliai. Bet prieš tai pasirūpinama, kad miestų erdvės būtų sutvarkytos ir patrauklios.
Tiesiog apstulbino vienos oratorės pasakymas, kad tą vakarą šiame susirinkime yra kuriama istorija. Patikslinsiu – kuriama ne krašto istorija, o neaiškios istorijos. Pavyzdžiui, ieškoti toli nereikia, politiniai ainiai nugriovė J.Brundzos namą, išdarkė Šaulių namus, sunaikino senąsias žydų kapines. Dabartinė valdžia leidžia nunykti senosioms istorinėms kapinėms (nematyti elementaraus valdžios reiklumo pavaldiniams). Istorija vadinamos sovietines faktologijos, į pašalius išstumiant tikrąją miesto istoriją. Jūsų dažnas argumentas: istorija turi dulkėti vienoje įstaigoje… Bet juk nieko naujo, sudominančio naujais faktais, įžvalgomis iš tos įstaigos nesulaukiame ir nesužinome. Vyksta tik dešimteriopi žinomų dalykų pakartojimai.
Nustebino ir kiti „perliukai“ iš vizijos aptarimui paruoštos medžiagos. Neišsiaiškiname, neįvardijame Prienų šile žuvusių mūsų partizanų, o jau kalbame apie „visokių nereikalingų ideologinių svarstymų nereikalingumą“ sovietinių karių kapinėse. (Medžiaga įvaizdžio svarstymui, 8 skyrius, – aut. past.). Taip, ponai, žuvęs kareivis jau nėra priešas. Tačiau šiais kareiviais tegu rūpinasi Putino Rusijos ambasados, jo militaristinės atminties organizacijos, čionykštė rusų mažumos bendruomenė. Vizijos kūrėjai teigia, kad simbolis turi būti nuotaikingas ir išmintingas. Manyčiau, kad Prienų žmonės laukia permainų, tad tas „prienietis“ visų pirma turėtų būti jaunas, geranoriškas, veržlus ir savimi pasitikintis. Tik ateinanti jauna karta savaime keis ir kurs ne partinio sustabarėjimo, o kvalifikacijos, veržlumo kupiną įvaizdį. Suteikime galimybes ir viltį vienąkart jaunimui spręsti opius Prienų klausimus.
Be vienos autorės pateikto „dubens“ simbolio, nieko daugiau pozityvesnio neteko išgirsti.
Neišgirdau šiame susirinkime jokių minčių apie garbios Lietuvos valstybės sukakties paminėjimą. Juk apie tai jau ne kartą yra prabilęs dabartinis Lietuvos politinis lyderis ir naujoji kultūros ministrė.
Juk reikėtų kuo greičiau pateikti siūlymus, kaip šią šventę švęsime, kad būtų spėta šią informaciją plačiai visuomenėje paskleisti, mobilizuoti jėgas ir surasti lėšų.
Dar labai svarbu neužmiršti, kad 2018 m. birželio 18 dieną „Žiburio“ gimnazijai sukanka 100 metų. 2019 m. sausio mėn. – 100 metų lietuviškai krašto savivaldai, o 2019 m. vasario 2 d. – 140 metų ilgamečiui „Žiburio“ gimnazijos direktoriui kunigui Feliksui Martišiui. Šios datos turi būti tinkamai ir svariai pažymėtos.
Be to, sekdami jiezniečių ir veiveriškių pavyzdžiu, turėtume įamžinti visų krašto Vyčio Kryžiaus kavalierių ir savanorių atminimą. Kita vertus, svarbu įprasminti garbių krašto žmonių: savivaldybininkų, kunigų, mokytojų, policininkų, gydytojų nuopelnus leidiniu, nedidelėmis paminklinėmis lentomis, parodomis, susitikimais su šių žmonių giminaičiais ar kitomis formomis. Turėtume apmąstyti tai, kaip švęsime 2018 m. vasario 16 d. Aš niekada neatsisakysiu suteikti metodinę ir dalykinę pagalbą istorinės atminties įprasminime ir įamžinime.
Tad, gerbiamieji valdžios žmonės, ne apie sklandytuvą, įvaizdžius ar saviįvaizdžius dabar reikėtų galvoti, o apie pasiruošimą garbingiausiai Valstybės, mūsų tautinio ir pilietinio orumo šventei. Kuomet žmonės matys, kaip vyksta pasiruošimas, tinkamai įvertins ir Jūsų pastangas…
Vytautas Kuzmickas
Istorikas