Rizikavo savo šeima

Su „Gyvenimo“ skaitytojais savo prisiminimais dalinasi kraštietė Adelė Aleknavičiūtė, gimusi ir augusi Nibrių kaime, Jiezno valsčiuje. Jos pasakojimas nukelia į rūsčius karo metus, kurių įvykiai giliai įsirėžę jos, tuomet buvusios septynmetės, atmintyje:
Prasidėjus karui ir užėjus vokiečiams, buvo masiškai žudomi žydų tautybės žmonės. Jiezno miestelyje taip pat gyveno nemažai žydų. Vienas iš jų buvo Joškė Geištaras. Jis miestelyje turėjo malūną ir parduotuvę. Daugelis jį gerai pažinojo, nes važiuodavo į jo malūną malti grūdų ir apsiprekinti jo parduotuvėje.
Bijodamas būti nužudytas Geištaras paprašė mano tėvo Jurgio Aleknavičiaus jį paslėpti. Tėvas, nors ir rizikuodamas visa šeima, nes už žydų slėpimą vokiečiai galėjo sušaudyti visus, priglaudė Geištarą. Mes tuomet gyvenome vienkiemyje. Kieme stovėjo didelis kluonas, pilnas iki stogo prikrautas šieno. Tėvas prėslo viduryje padarė tuštumą, kurioje ir paslėpė Geištarą. Buvo palikta tik labai maža landa, kad būtų galima pakliūti į slėptuvę. Reikėjo nusileisti nuo pastogės ant žemės ir tik tada įlįsti į tą tuštumą. Suaugusiems buvo neįmanoma, todėl ta ryšininke tapau aš. Nunešdavau maisto, išnešdavau kibirą…
Man būdavo labai baisu landžioti ta landa. Be to, labai bijojome, kad nesužinotų vokiečiai. Kiekvieną kartą, kad prieitum iki landos, reikėdavo nukrauti dalį šieno. Atsimenu, kiek baimės turėjome, kai vokiečiai krėtė visą apylinkę, ieškodami slepiamų žydų. Buvo atėję ir pas mus, ilgais iešmais badė prėslą, bet slėptuvės neužtiko, nes prėslas buvo labai didelis.
Išėjus vokiečiams, tėvą ištiko infarktas. Išgydė jį Prienų daktaras Brundza. Vieną kartą tėvui paliepus, man pavyko Geištarą išvesti iš slėptuvės į viršų. Jis buvo labai apžėlęs, ilgais plaukais, su barzda, utėlėtas. Tėvas jį nuprausė, nukirpo plaukus, nuskuto barzdą, aprengė savo švariais rūbais. Geištaras pas mus slėpėsi gal dvejus ar trejus metus, o aš visą tą laiką nešiojau jam maistą.
Kai vokiečiai buvo išvyti, Geištaras išėjęs iš slėptuvės negalėjo žiūrėti į saulę, nes akys buvo atpratusios nuo šviesos. Iš mūsų ji išvažiavo į Prienus, paskui lygtai iš- vyko į Izraelį. Po kurio laiko tėvas, grįžęs iš Prienų, sakė išgirdęs liūdną žinią, būktai Geištaras miręs. Bet tiksliai nieko ir nesužinojom, kaip susiklostė tolimesnis mūsų išslapstyto Geištaro gyvenimas.
Dabar žydus slėpę žmonės, kiek teko girdėti, yra gerbiami. Tada, kai tą darė, apie jokias garbes negalvojo.