Nugyventi metai – gyvenimo prasmė

Tądien, kai lankėmės Birutės Bartninkaitės – Bražukienės namuose, buvo pradžia gruodžio. Laukai jau buvo padengti pirmuoju sniegu, tik kur ne kur juodavo žemės lopinėliai. Dangumi plaukė debesų kamuoliai, vėjo judinamos lingavo medžių šakos, atiduodamos paskutinius lapus. Gamta ruošėsi žiemai.

Birutė Bražukienė su provaikaičiais.

Bražukų šeima tremtyje: Birutė, Justinas ir dukros Nijolė ir Laimutė.

Pravėrus Birutės Bražukienės namų duris, mus pasitiko devyniasdešimtmetė šeimininkė. Ji labai apsidžiaugė, o kartu ir nustebo, nesitikėdama sulaukti svečių. Senolė pakvietė į vidų, kuriame buvo šilta ir jauku. Dėmesį patraukė ant palangių žydinčios pelargonijos, kurias šeimininkė, pasirodžius pirmoms šalnoms, atnešė iš darželio. Ji labai myli gėles. Kambaryje ant stalo puikavosi adventinis vainikas, kurį paruošė viešėjusi anūko Mindaugo žmona.
Nors senolė dar žvali ir energinga, tačiau mamą namuose prižiūri dukra Nijolė. Pagamina skaniau valgyti, bendrauja, o pagaliau ir kaimo viduryje vienai devyniasdešimtmetei gyventi nesaugu. Tą sekmadienio popietę Nijolės namuose nebuvo, ji buvo išvykusi į Marijampolę pasisvečiuoti pas drauges.

Birutė Bražukienė 1947 m.

Prie arbatos puodelio su senole greitai užsimezgė kalba. Birutė Bražukienė – vyriausia bendruomenės narė. Nors prabėgę metai sidabru papuošė plaukus ir nuo darbų pavargo rankos, tačiau senutės akys spinduliavo džiaugsmu ir ramybe. Dar ir dabar Birutė pagal galimybes dalyvauja bendruomenės renginiuose, nepamiršta pasveikinti draugus gimtadienio ar vardadienio progomis.Išauginti vaikai, nueitas gana ilgas gyvenimo kelias su žydinčiais gegužiais ir žvarbiomis žiemomis.
Birutė Bartninkaitė – Bražukienė gimė Kuišių kaime, Šilavoto valsčiuje. Dar ir dabar didelę sodybą mena išlikę senieji ąžuolai. Ji šeimoje buvo pati vyriausia. Dvejais metais jaunesnis buvo brolis Mindaugas. Brolis Sigitas mirė, būdamas vos kelių mėnesių. Motina labai sielojosi dėl sūnelio mirties, nuolat verkė ir vis skubėdavo į Igliaukos kapines aplankyti Sigitėlio kapelį. Netrukus ji pradėjo sirguliuoti, pamažu prasidėjo dideli galvos skausmai. Netrukus ir mirė. Tėvas – labai rūpestingas ir darbštus žmogus, tačiau apeiti ūkį ir prižiūrėti du mažus vaikus buvo sunku. Birutė našlaite tapo būdama penkerių metukų.

Dukros Nijolė ir Laimutė su tėvais.

Praėjus dvejiems metams po motinos mirties, tėvas į namus parvedė žmoną Agnietę Ambrazevičiūtę nuo Marijampolės. Nors pamotė neskriaudė našlaičių, bet vis dėlto labai trūko tikrosios motinos rankų šilumos ir švelnumo. Netrukus šeima gausėjo. Gimė Teresėlė, Juozukas, Jonukas, Alius. Jauniausia Romutė mirė nesulaukusi metukų.
Birutė su broliu Mindaugu pradėjo lankyti pradinę mokyklą Igliaukoje. Kiekvieną dieną pėsčiomis reikėjo įveikti šešis kilometrus. Kelias į mokyklą ir iš jos drauge su kaimynų vaikais neprailgdavo. Mokslas sekėsi gerai. Birutė baigė šešis skyrius. Netikėtai užklupo liga. Ji susirgo žandikaulio uždegimu, kuris kėlė didelius skausmus. Vaistai mažai ką padėjo, liga tęsėsi. Tėvas suprato, kad dukrai reikalingas rimtas ir skubus gydymas. Mergaitę išvežė į Kauną ir apgyvendino pas tetą Petronėlę Rūtelionienę. Tėvo sesuo dukterėčią nuvežė pas gydytojus, prižiūrėjo, pirko vaistus. Pamažu Birutė sveiko. Teta ragino dukterėčią mokytis toliau. Birutė pradėjo mokytis dailiųjų amatų mokykloje siuvėja. Tačiau ši specialybė jos neviliojo. Petronėlė patarė Birutei mokytis pieno produktų technologijos, šią specialybę ji įgijo Kalvarijos maisto pramonės technikume. Įgijusi specialybę, Birutė grįžo į tėviškę. Čia pradėjo bendrauti su kaimynu Justinu Bražuku, kartu lankydavosi šokiuose. Būdama dvidešimt dvejų metų Birutė ištekėjo už Justino ir apsigyveno Bražukų namuose. Jauna pora darbavosi, kūrė ateitį. Po dvejų santuokos metų gimė pirmagimė Nijolė. Tai buvo tėveliams didelis džiaugsmas. Tačiau laimė lydėjo neilgai. Aplinkinius kaimynus pradėjo vežti į Sibirą. Bražukų taip pat neaplenkė. Dukrai Nijolei buvo vos keturios savaitės. Paskubomis susirinkę reikalingiausius daiktus ir kažkiek maisto produktų, jie buvo išvežti į Mauručių geležinkelio stotį. Prie krūtinės glausdama mažąją dukrytę, nežinodama, kur likimas juos nublokš, motina netramdė ašarų ir nežinios jausmo. Mauručiuose žmones „krovė“ į gyvulinius vagonus, jų laukė vienas vienintelis maršrutas – Sibiras. Tai buvo be galo baisu ir kraupu, tuos vaizdus Birutė prisimena su ašaromis akyse. Tremtinius atvežė į Irkutską, o iš ten išskirstė į skirtingas vietas. Bražukai atsidūrė Zimos miestelyje. Justinas Bražukas pradėjo dirbti lentpjūvėje, Birutė triūsė namuose. Tremtyje po dvejų metų gimė antroji dukra Laimutė. Motina augino savo atžalas, rūpinosi buitimi. Ūgtelėjus dukroms, Bražukai pamainomis dirbo lentpjūvėje.
Praėjus devyneriems metams, 1958 -aisiais, Bražukų šeima grįžo į Lietuvą. Tremtyje praleisti metai jų gyvenime paliko didelę žymę. Lietuvoje prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Dukros lankė šalia esančią septynmetę mokyklą, tėvas pradėjo dirbti Jiestrakio kolūkyje veterinarijos gydytoju. Motina vėliau įsidarbino Igliaukos pieninėje, ten dirbo dešimt metų. Vėliau perėjo dirbti į Marijampolės pieno konservų fabriką. Metai bėgo, užaugo dukros. Vyresnioji Nijolė baigė Vilniaus universitete filologijos fakultetą, gyveno ir dirbo Marijampolėje. Dirbdama sukūrė šeimą, augino sūnų ir dukrą. Laimutė baigė Kauno lengvosios pramonės technikumą, ištekėjo, susilaukė dviejų dukrų, gyvena Kaune ir dirba buhaltere. Prieš 15 metų Birutė Bražukienė palaidojo vyrą. Močiutė džiaugiasi savo vaikaičiais, jų turi keturis, ir aštuoniais provaikaičiais. Dažniausiai močiutę aplanko anūkas Mindaugas. Netoli Bražukų sodybos jis pasodino 10 hektarų mišką, kuris yra tarsi Birutės Bražukienės ilgaamžiškumo simbolis.
Sausio 10 -ąją Birutė švęs savo prasmingą ir gražų 90 -ies metų jubiliejų. Piliakalnio bendruomenės centro nariai linki jai sveikatos, džiaugsmingų gyvenimo akimirkų, dar ilgai džiaugtis šalia esančiais žmonėmis, kuriems jubiliatė yra labai reikalinga ir brangi.
K. Dabrišienė
Piliakalnio bendruomenės centro pirmininkė