Pirmame 2017 metų „Gyvenimo“ laikraščio numeryje buvo išspausdinti Jiezno valsčiuje gimusios Adelės Aleknavičiūtės prisiminimai apie tai, kaip karo metais jos tėvas Jurgis Aleknavičius slėpė vietinį malūnininką žydą.
Mūsų gimnazijoje su žydų istorija susijusi veikla prasidėjo ne nuo gyvų liudininkų pasakojimų, o nuo perskaityto literatūros kūrinio. Tai buvo Grigorijaus Kanovičiaus apsakymas „Joslas Gordinas, pravarde Laimės Kūdikis“, pasakojantis apie bakalėjininką Joslą Gordiną, kuris per stebuklą išliko gyvas prie vokiečių valstiečių vienkiemyje netoli jo gimtojo Jiezno. Joslą gelbėjusio lietuvio valstiečio Justino Gineičio likimas ne mažiau tragiškas – po karo jis globojo miško brolius, „užgriuvo kartą kareiviai, sučiupo maitintoją ir išvežė į Sibirą…“. Skaitydami šį apsakymą buvome įsitikinę, kad tai literatūrinis pramanas, aišku, turintis realų istorinį pagrindą. Gal mūsų veikla ir būtų pasibaigusi deramu G.Kanovičiaus talento įvertinimu, tačiau belandžiojant internete aptikome, vėlgi atsitiktinai, Lietuvos liudijimų puslapį anglų kalba – Lithuania Yizkor Book, kur perskaitėme tokią informaciją (verčiama iš anglų kalbos): „Tik 4 iš 18 žudynių išvengusių žmonių liko gyvi: Josef Gordon, kurį paslėpė lietuvis valstietis, grįžo po karo į Jiezną ir gyveno čia 2 metus (nuo 1944 liepos iki 1946 gegužės), Meir Shador, Puchkarnik ir Megolovitz. Kai kurie iš jų emigravo į Izraelį. Juos slėpusių lietuvių valstiečių vardai yra saugomi Yad Vashem archyvuose“.
Perskaityta informacija paskatino parašyti į Yad Vashem – Izraelio Holokausto tyrimų centrą ir muziejų. Atsakymą atsiuntė Pasaulio Teisuolių skyriaus darbuotoja Gili Diamant. Ji rašė, kad Josef Gordon, žydas iš Jiezno, pateikė liudijimą Kaune, kovo 24 dieną jidiš kalba. Liudijime jis kalba apie įvykius, vykusius nuo 1941 metų birželio 22 dienos iki išvadavimo. Jis mini daug žmonių iš Jiezno žydų bendruomenės – jo paskaičiavimais 310 asmenų – ir kas atsitiko su jais karo metu. Jis teigia, kad atėjus vokiečiams, daugelis šių žydų slapstėsi laukuose ir mažuose ūkiuose aplink miestą. Liūdna tiesa, laiške rašo Gili Diamant, kad beveik visi šie žydai buvo išduoti, perduoti vietinei policijai arba vokiečiams ir nužudyti. Gordonas savo liudijimo pabaigoje pateikia nužudytų žydų vyrų, moterų ir vaikų sąrašą, taip pat išvardina valstiečių, juos įdavusių policijai, vardus. Liūdna, bet pasirodo, kad ne gelbėtojų vardai yra saugomi Yad Vashem archyvuose.
Laiško pabaigoje Yad Vashem darbuotoja pripažino, kad, deja, iki šiol nėra jokių rašytinių paliudijimų apie lietuvių gelbėtus Jiezno žydus. Būtent todėl Adelės Aleknavičiūtės prisiminimai taip patraukė mūsų dėmesį ir manome, kad tai bus postūmis tolesniems ieškojimams. Visada norisi tikėti gėriu, todėl savo veiklas vykdome ne dėl žudikų, o dėl gelbėtojų. Yad Vashem muziejus skrupulingai renka bet kokius informacijos trupinius ir rodo visą įmanomą pagarbą istorijos liudininkams, ypač kai jų lieka vis mažiau ir mažiau.
Jolita Stačiokaitė
Jiezno gimnazijos mokytoja
Vitalija Rūdienė, Jiezno gimnazijos bibliotekininkė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).