Gera turėti ko laukti…

Kartais atrodo, jog visas gyvenimas ir yra laukimas: iki gimimo… iki mirties….
Ne taip seniai draugų šeima sulaukė dvynukų. Gyvenimą sukūrę gimtuosiuose Viltės namuose, iš Lietuvos išvykti nė vienas nežada. Sugrįžtančiųjų, kaip sakė, „tik šventėms“, jie visada laukia sesės ir brolio šeimų, kurie gyvena bei dirba Airijoje. Iš anksto planuoja, ką veiks drauge, ruošia jiems staigmenas.
Tėvai vaikų laukia visą gyvenimą: iš mamos įsčių, iš darželio, mokyklos, iš darbo ar užsienio šalių sugrįžtančių. Jie laukia ir tiki, jog vaikai bus šalia ir išsiskyrimo valandą. Tik globaliame, vis labiau materialėjančiame pasaulyje, kažkodėl tai tampa sudėtingiau. Dar neteko girdėti, jog plančetės ar Skype pagalba kas nors sudalyvautų paskutinio atsisveikinimo rituale.
…Ji užgęso pusę trijų nakties. Labai laukė sūnaus. Jis parskrido į oro uostą anksti ryte… Jos kaimynė sakė, kad ir gerai, jog neteko sūnui matyti motinos skausmo ir kančių. Galbūt ji ir teisi. Gal ir išėjo anksčiau todėl, kad tik savo vaikui kuo mažiau skausmo suteiktų. Taip, kaip ir visą gyvenimą elgėsi mama…
Kalbama, kad paprotys ilgiau pabūti šalia Išeinančiojo į Amžinybę jau tapo atgyvenęs, nebemadingas. Kai mes augom, kai seneliai būdavo pašarvoti namuose, jų artimieji budėdavo per naktį, ir žvakių negesindavo… Šiais laikais, kai dalis giminės išsibarstę po visą pasaulį, laidojimo biuras tampa tarsi giminių susitikimų vieta. Ir rožinis jau tapo per ilgas, visas nebegiedamas. Jei kadaise jo metu melsdavosi visi, net ir iš toliau atvažiavę neišeidavo, tai dabar – seniai besimatę žmonės šnekučiuojasi tarpusavyje, šalia velionio ar kavos gėrimo kambarėlyje. Vieni planuoja Naujųjų metų sutikimo šventę, kiti – dalijasi įspūdžiais, kiek uždirba Londone, kiek kainavo bilietas pirmyn ir atgal. Sako, kad grįžti daugiau jau nebereiks, nebebus, kas laukia tuščiuose tėvų namuose. Katinas turbūt ir išeis paskui šeimininką, kaip dažniausiai ir nutinka…
Gera turėti ko laukti. Antai lapė iš A. De Sent – Egziuperi „Mažojo princo“ sakė: „Jeigu, pavyzdžiui, ateisi ketvirtą valandą popiet, aš jau nuo trečios pradėsiu jaustis laiminga“…
Panašiai vis kartoja ir pažįstama, laukdama vyro, kuris iš darbo Klaipėdoje sugrįžta kartą per mėnesį. Tik ji sako: „Ir vėl grįš į vakarą, jau iš ryto teks kepti šoninės ir bulvių, negalėsiu į procedūras išvykti. Šeštadienį nenuvažiuosiu į šokius Šančiuose“… Kita draugė sako, jog išvis geriau, kai vyras rečiau grįžta, svarbu, kad kas mėnesį pinigus į jos sąskaitą praveda. Moterys tikino, kad abi ne romantikės, kad seniai praėjo gražūs laikai, kuriuos aprašė mūsų poetai.
„Turim, mes tai jau tikrai turim, ko laukti. Nuo ryto pradedam laukti pavakarės, kai rodys laidą „TV pagalba“. Bent pamatom, kaip „linksmai“ žmonės Lietuvoje gyvena. Paskui laukiam ryto, kad gyvos atsikeltume. Ir vėl – viena kitos laukiam. Na, dar pensijos ir paštininko. Ir mirties“, – tvirtina dvi senolės iš „Močiučių“ gatvės, kurią galima surasti viename vienkiemyje, kur tik jos užsilikusios dar gyvena. Kartais pro jų namus į gretimą vienkiemį grįždamas pravažiuoja senas bernas, Bebru visų pramintas. Neva todėl, kad gyvendamas šalimai Rasytės upelio daugybę jų pagavęs. „Pačios laukiu. Net kompiuterį nusipirkau, kad greičiau susirasčiau“, – nukeldamas senolėms kepurę, atvirauja jis. Užklaustas, ar sunku surasti žmoną, jis tęsia: „Tu žiedelio nenumauk,/ Nenukirpk kasų! / Ilgai laukus, dar palauk, – / Grįšiu, iš tiesų“, – taip aš savo pirmajai meilei S. Nėries žodžiais ir parašiau facebook. – Mūsų meilė buvo graži – juk abu esam romantikų kartos vaikai. Et, jei šis upelis prakalbėtų“, – neslėpė jausmų pusamžis vyras, nors ir žinodamas, kad jo didžioji meilė ištekėjo už turtingo ispano, bet vis tiek tvirtindamas, jog jos lauks, kad ir visą gyvenimą. Vis tiek sugrįš į namų kalnelį, kurio apačioje vinguriuoja mūsų upelis“… Sėsdamas ant dviračio Bebras dar priduria: „Važiuoju. Namie karvės laukia. Kartu mes laukiam ir geresnio gyvenimo, kuriam daugiau vilties suteikė naujai išrinktas Seimas“…
Palma Pugačiauskaitė