Tik nesijuokite iš Mykolo Majausko

Ketvirtadienį stebėjau LRT televizijos „Forumą“ su Edmundu Jakilaičiu, tikėdamasis įdomios diskusijos mokesčių pokyčių klausimais. Priežastis paprasta: tie spontaniški naujojo Seimo žingsniai, keičiant mokesčių tarifus, naikinant lengvatas, kurios esą yra socialiai neteisingos, ima erzinti. Mūsų šeima, ko gero, pretenduoja į viduriniąją klasę, taigi esame žmonės, kurie išgali gyventi nesitikėdami valstybės paramos. Mūsų neveikia tos rinkimų kampanijų šūkių dalys, kuriose žadama mums kažin ką duoti už dyką.
Žinau, kad tokie visuomenės personažai valdančiuosius erzina, nes nieko neprašo. Nebent laikytis įstatymų ir mokesčių politikos įsigaliosiančius pakeitimus priimti ne Naujųjų metų išvakarėse, o taip, kaip reikalauja ne visai kvailas įstatymas, reikalaujantis mokesčių politikos reformas daryti bent prieš pusmetį, prieš joms tampant kūnu.
Tuo labai didžiuojamės ir, tiesą sakant, velniškai sunkiai dirbome, kad galėtume gyventi nesižvalgydami į politikų pažadus mums ką nors pagerinti. Tačiau, kaip taisyklė, suklūstame išgirdę, kada iš valdžioje esančių neokomunistų gretų pasipila strėlės, esą mūsų šeima yra [suprask, gal] neteisėtai, t. y. kitų visuomenės grupių sąskaita apaugusi neteisėtais lašiniais. Ir gal jau reikėtų iš neokomunistų įsivaizduojamų mūsų lašinių (santaupas, investicijas į mano ir žmonos pensiją, vaikų gyvybės draudimą ir pan.) atpjauti vieną kitą paltį. Bendram labui.
Nors to „TV Forumo“ laidoje kai kam galėjo pasirodyti, kad TS/LKD atstovas Mykolas Majauskas tirština spalvas kalbėdamas, kad diduma dabar Seimui pateiktų pataisų yra skirtos miestiečius ir miestuose vyraujančią vidurinę klasę pakutenti. Tačiau mums tai ne juokas – kasryt pakilę iš miego, jungiame televiziją ir iš ten girdime kažkokias naujienas, dėl kurių kyla įspūdis, kad kažkas iš televizoriaus kiša ranką į mūsų kišenę.
Nors neokomunistai kalba apie visuomenės turčius, jų slepiamus mokesčius, manipuliavimą lengvatomis, taip pat skurdžiausius visuomenės narius, kuriems lengvatų labiausiai reikia, tačiau konkrečios priemonės (galandami peiliai atsirėžti lašinių paltį), deja, krypsta į tokius, kaip mes.
Aš įtariu, kodėl taip yra. Kapitalo savininkų, jo valdytojų plikomis rankomis nepaimsi. Dar daugiau: gali gauti į dantis. Žinoma, ta prasme, kad kapitalo savininkai ir valdytojai globalioje ekonomikoje greitai susisuks meškeres ir išsikeberios į kaimynines jurisdikcijas. Jau ne kartą ir ne du taip yra buvę. O be kapitalo kapitalizmo sąlygomis gali nebent savą alkūnę pagraužti. Todėl ir mintijama apie turčius, lyginamas atotrūkis tarp jų ir skurdžiausiai besiverčiančių pajamų skirtumų, o konkrečiomis priemonėmis griebiami vidutiniokai. Artinant jų socialinę padėtį prie socialinio dugno.
Tai nėra šiaip klaida. Pradedu galvoti, kad tai yra sąmoningas veiksmas. Šiais metais, gerokai pasivažinėjęs po posovietines šalis, parsivežiau mažiausiai prielaidą, kad tų šalių politikai yra suinteresuoti kuo didesniu vidutiniu skurdu savo šalyse. Priežastis: daug daugiau rinkėjų prieš rinkimus tada yra imlūs socialiniams-populistiniams lozungams. Tiesiog laukia, kol kandidatų į parlamentą, prezidentus burnos atsivers ir papasakos stebuklinių pasakų apie būsimą jų kišenių turinį.
Nuoširdžiai noriu išgirsti tai, ką kalba Raimundas Kuodys, Stasys Jakeliūnas ir kiti ekonomistai, spėju, spontaniškai susibūrę į kairiosios pakraipos ekonomistų grupę. Apie visuomenės tarpląstelinę medžiagą, apie liberaliosios idėjos ydas šiuolaikinėje bendruomenėje. Tačiau mano dėmesiui akivaizdžiai trūksta koncentracijos. Dėl priežasčių, kurias čia išvardijau.
Taip ir „TV forume“, tikėjausi bendrosios analizės, platesnio mokesčių bei jų prakeiktų lengvatų vaizdo. Gal tik buvusi socialdemokratų finansų ministrė Rasa Budbergytė kažkuriuo kontekstu prasitarė, kad mokesčių lengvatos yra yda, kainuojanti šalies biudžetui apie 900 mln. Eur. Per metus. Tik jos niekas arba neišgirdo, o jei išgirdo, tai kitiems pašnekovams pasirodė nesvarbu.
O juk kaip tik bendras mokesčių lengvatų paveikslas leistų įvertinti padėtį ir apsispręsti dėl jų socialinio teisingumo, efektyvumo (jeigu jos skirtos verslą skatinti). Svarbiausia – tuo užčiaupiant p. Majauskui burną, kada jis visą procesą mėgina sudėti į primityvią – miesto ir kaimo priešpriešos schemą.
Tačiau kol kas p. Majauskas yra visiškai teisus. Dabar pateiktos valdančiosios daugumos įstatymdavystės iniciatyvos, kurios netrukus turėtų tapti įstatymais, akivaizdžiai gimė dėl kai kurių seimūnų ideologinių nuostatų arba spontaniškai. Tai nėra mokesčių reforma, tai yra karštos keptuvės tampymas.
Išjungęs televizorių, sėdau „guglinti“. Maniau susirasiu mokesčių lengvatų sąvadą ir čia pateiksiu. Mano užsiėmimas nebuvo labai sėkmingas dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – tokio sąvado, naujesnio nei 2013 m., interneto platybėse nepavyko aptikti. O tai, prie kokių išvadų 2013 m. priėjo Valstybės kontrolė, verčia šiauštis plaukus.
Tai, kad Lietuvoje bent jau tuo metu galiojo 215 mokesčių lengvatų įvairiuose įstatymuose, rodo, kad pokyčiai gali vykti tik kompleksiškai, pokyčių architektams matant visą jų peizažą. Vien gyventojų pajamų mokestis (GPM) numato apie 50 įvairių lengvatų.
Kita vertus, ar pasiklausę p. Ramūno Karbauskio, kuris sakė, esą GPM lengvatos ūkininkams yra teisėtos tol, kol jie gauna mažiau išmokų už Vakarų Europos ūkininkus, esame patenkinti ir socialiai solidarūs? Man atrodo, kad tai visiškas kliedesys. Kita vertus, tos pačios Valstybės kontrolės ataskaitos rodo, kad įstatymuose nustatytų žemės ūkio srities mokesčių lengvatų yra 19. Dėl jų 2009-2012 m. valstybė kasmet negavo maždaug 100 mln. eurų pajamų.
Kas iš Seimo neokomunistų pirmasis primins p. Karbauskiui apie šį išteklį. Ar Lietuvos valstiečiai bei ūkininkai yra virš mokesčių lengvatų optimizavimo proceso?
Tai ko kimbate prie p. Majausko?
Rytas Staselis