Šventės dvasia gyvena šeimoje

Kalėdų šventės laukiamos visuose namuose. Dauguma tradicijų yra bendros, tačiau kiekviena šeima tikriausiai savaip kuria Kalėdų dvasią savo namuose. Šiandien į savus namus mus kviečia Rasa Kučinskienė.

Alpėse…

– Mano vyras Renatas kilęs iš Birštono krašto, o aš iš Balbieriškio. Po mokslų vyras sugrįžo dirbti į Prienus. Aš, baigusi mokslus, atvažiavau pas vyrą. Taip neplanuotai įsikūrėme Prienuose ir pasilikome. Kadangi svajojame persikraustyti į Birštoną, vasaras praleidžiame jame. Kalėdas kartu švenčiame nuo 2001 metų.
Nuo vaikystės turėjome tradiciją rinktis pas močiutę, kuri gyveno Balbieriškyje. Atminty iškyla Kūčių vakarienė su šiltai iškūrentu pečiumi, balta staltiese ir kūčiukų kvapu, tradiciniais senoviškais patiekalais, slapta parneštom „plotkelėm“. Mūsų vaikų darbas būdavo papuošti eglės šakelę senoviškais žaisliukais ir saldainiais ir sužibus žvaigždelėms sėsdavome prie stalo. Beje, tada dar nevaikščiodavo Kalėdų senelis ir jokių dovanų nebuvo, tik pakili nuotaika, laukimas ir tikėjimas ateinančio. Tuo metu net nesuvokiau ko.
Metams bėgant Kūčių vakarienės persikėlė į mano tėvų namus, kur susirinkdavo mano ir brolio šeimos, kartais tėčio sesuo su šeima ir močiutė. O Kalėdas sutinkame pas vyro tėvus. Iš senelių ir tėvų perėmėme tradiciją – ramiai sutikti Kalėdas savo šeimos rate.
Savo šeimoje tradicijas tik kuriame, išgyvename Advento laikotarpį, sekmadieniais lankomės bažnyčioje visa šeima. Prie stalo sėdame degdami Advento vainiko žvakę, rytais Advento kalendoriuje skaičiuojame dienas ir dalijamės nykštukų atnešta staigmena. Visi laikomės pasninko. Tai dviprasmis įvykis, apimantis laukimą – ramybės, susilaikymo ir apmąstymų bei gimimas – džiaugsmo ir pakylėjimo metas. Todėl svarbu pasiruošti šiam laikotarpiui, pasiekti ypatingą dvasinę būseną, apie kurią pradėjome mąstyti dar visai neseniai. Modernėjančios tradicijos išmuša iš vėžių, užburia ir įtraukia į nevaldomą svaigulį, tarsi didelio rato sukimasis apima kiekvieną – didelį ir mažą, užgoždamos prasmės suvokimą, nutolinant krikščioniškos šventės esmę. Stengiamės, kad mūsų šeimoje būtų puoselėjamos krikščioniškos vertybės, atsirenkama, kas svarbiausia.

Dukros Emos krikštynos su Kučinskų ir Muliauskų giminių artimaisiais Birštono bažnyčioje.

Kasmet puošiame gyvą eglutę, o tiksliau – pušelę. Ji kaskart būna skirtingai išdabinta, ieškome naujų kompozicinių sprendimų, gaminame žaisliukus iš molio, sūrios tešlos, siūlų ar veltinukų. Patinka kurti visai šeimai. Kasmet gaminame atvirukus ir dovanėles, mezgame, neriame, siuvame, kad būtų kitaip ir mūsų, kepame sausainius, meduolius. Stengiamės neieškoti dovanų prekybos centruose, kuo rečiau lankytis parduotuvėse, ypač švenčių metu. O maistą ruošiame patys, dažnai iš savo arba tėvų išaugintų produktų.
Tradicinio patiekalo neturime, anksčiau gamindavau įdarytą lydeką, silkes su įvairiausiais įdarais, burokėlių mišrainės Kalėdinį vainiką, o dabar šeima linksta į „gyvą maistą“, kuris ypač tinka Kūčių stalui. Šiemet gaminsime daigintų grūdų „kūčiukus“ su medumi ir aguonų pienu, avokado, alyvuogių užtepėles, daigintas pupuoles su salotomis ir kt.
Galiu pasidalinti avokado tapenado receptu:
Avokadas, krapų, petražolių, špinatų kuo daugiau, 1 skiltelė česnako. Viską sukapoti iki vientisos masės ir tepti ant duonos, trapučių ar žalių duonelių.
Kas mėgsta aštriau – krienų užtepėlė: 100 g mirkintų saulėgražų, 1 citrina, gabaliukas krienų ir burokėlio dėl spalvos, druskos. Reikėtų sumalti blenderiu iki vientisos masės. Tinka ir prie mėsos.
Na, o šventiniams pusryčiams tiktų daiginti grikiai (žali, o ne rudi) su žaliais, šaldytais arba džiovintais vaisiais.
– Ar galite pasidalinti įsimintinomis švenčių laukimo akimirkomis?
– Įsimintiniausia Adventinė popietė Prienų „Žiburio“ gimnazijoje – vesta tikybos pamoka Ryčio Baltrušaičio. Šio ypač dvasingo kunigo dėka mūsų šeima pradėjo ieškoti gyvenimo tiesų. Šiuo metu kasmet vyksta gimnazijos kolektyvo Adventinė popietė su kunigu, kuri palaiko adventinę dvasią ir tarsi išleidžia į šeimas.
– Jums teko gyventi ir Prancūzijoje, kaip Šv. Kalėdas švenčia prancūzai?
– Prancūzijoje praleidome pusę metų. Dukros lankė prancūzišką mokyklą, o aš atlikau stažuotę A. Camus licėjuje Nime (pietų Prancūzija), vyras praleisdavo su mumis atostogas. Prancūzams labai svarbi šeima ir skirtingai nuo mūsų lietuvių jie neeikvoja energijos priešventiniams koncertams, renginiams, susiėjimams, kurie populiarūs pas mus. Be abejo, šių renginių yra, bet mokyklinio amžiaus mokiniai į viešumą nėra įtraukiami. Pasibuvimai, dovanėlės ir jų gamyba ar senelio šventės įvyksta pamokų laiku, o tėvai, kaip įprasta, pasiima mokinius iš mokyklos. Švenčių metu pas juos būna ilga šeimos vakarienė ar gal net visos dienos pasisėdėjimas su daug patiekalų, valgomų vienas po kito.

Dukros Emos krikštynos su Kučinskų ir Muliauskų giminių artimaisiais Birštono bažnyčioje.

Prancūzų šeimoje neteko švęsti Kalėdų, nes mūsų šeima nusprendė pakeliauti ir žiemos metu paieškoti sniego. Taigi mes Kūčias ir Kalėdas sutikome Prancūzijos Alpėse su įprastais lietuviškais patiekalais, kūčiukais, kalėdaičiais, daigintomis sėklomis, džiovintais vaisiais, šiek tiek prancūziškai – tapenadu (alyvuogių užtepėle) ant juodos lietuviškos duonos. Kalėdoms dukros mums surengė prancūziškų ir lietuviškų dainų koncertą, kuo labai nustebino. Kiek teko keliauti po įvairias šalis ir miestus, man susidarė įspūdis, kad visi „blizgučiai ir fejerverkai“ yra organizuojami dėl turistų, o tikroji švenčių dvasia gyvena tik šeimoje.
Auginame dvi dukras, kurios yra „Ąžuolo“ progimnazijos mokinės: mažoji tik pradėjo mokslus, o vyresnioji – šeštokė. Dukra Meda pasirinko Birštono meno mokykloje fortepijono specialybę. Jai gan gerai sekasi, galbūt dėl to, kad tėtis taip pat turi muzikinį išsilavinimą bei padeda jai susitvarkyti su iškilusiomis problemomis namie. Taip pat ji turi nuostabią mokytoją, kuri yra ne tik profesionalė, bet ir puoselėja žmogiškąsias vertybes bei skatina tobulėti, dalyvauti konkursuose ir koncertuose. Esame be galo dėkingi visam Birštono meno mokyklos kolektyvui už galimybę dalyvauti projekte su prancūzų delegacija, kuri šią vasarą lankėsi Birštone. Merginos ne tik bendravo, bet ir muzikavo bei dainavo prancūziškas dainas, kuo labai žavėjosi patys prancūzai.
– Kaip leidžiate laisvalaikį? Kuo Jums buvo svarbūs šie metai?
– Mūsų laisvalaikis labai aktyvus – šiltuoju metų laiku daug laiko praleidžiame daržuose ir sode, išsiauginame viską, kuo maitinamės visą vasarą, miške uogaujame, grybaujame, ruošiame žiemai džiovintas, šaldytas daržoves ir uogas, gaminame arbatas, kuriomis mėgaujamės ir kitus vaišiname visus metus. Ilgais vakarais pasižiūrime drauge filmus ar baletus, lankomės koncertuose. O daugiausia laiko praleidžiame su mergaitėmis, lydime jas į koncertus, repeticijas, kitus renginius, kurių yra pakankamai daug per metus.
Šie metai mūsų šeimai buvo ypatingi tuo, kad tai buvo savęs ir mus supančio pasaulio pažinimo metai, supratimo, kad esame ne tokie kaip visi, metai.
Galiu pasidžiaugti, kad sekėsi darbai, mano mokiniai, kuriais labai didžiuojuosi, dalyvaudami įvairiuose konkursuose, olimpiadose, konferencijose, pasiekė aukštų laimėjimų. Mokslai gerai sekėsi ir mano dukroms.
– Sako, kad šis laikotarpis – stebuklų metas. Ko linkėtumėte sau ir Prienų bei Birštono bendruomenių žmonėms?
– Savo šeimai palinkėčiau tvirtybės ir meilės, nepalaužiamo tikėjimo ir ryžto keistis. O Prienų ir Birštono krašto žmonėms – savęs pažinimo, girdėjimo ir suvokimo, atlaidumo ir meilės savo artimui, dvasinės ramybės, šeimos saugojimo ir puoselėjimo, ir tiesiog paprastumo.
Saugokite širdies gelmėse kiekvieno žmogaus dovanojamus gėrio turtus ir tiesiog juos už tai mylėkite. Gražių jums švenčių.
– Ačiū už išsakytas mintis.
Kalbino Palma Pugačiauskaitė