Dalinamės viskuo…

Žmogaus buvimą čia, žemėje, žymi dvi datos, skaičiai. O visą jo nueitą gyvenimo kelią – mažas brūkšnelis tarp gimimą ir mirtį fiksuojančių datų. Jis – tik žymė, tačiau turinti pradžios ir pabaigos taškus. Mažame brūkšnelyje – visas žmogaus nukeliautas gyvenimo kelias ir visa jo prasmė. Įsiamžinimas. Pragyventa diena užkoduoja žmogaus išlikimą.
Ar tai svarbu, kai dar esi čia, su visais, kol dirbi, eini, kuri, svajoji ir myli? Myli visus besąlygiškai ir kiekvieną atskirai. Kai džiaugsmą, meilę, rūpestį, dėmesį, pagarbą atiduodi tiems, kuriems šiandieną to labiausiai reikia. Kuris tuomet tampa laimingesniu: duodantis ar imantis? O gal yra dar kažkas, kas nors svarbiau? Tai, kas suteikia galimybę abiems pasijusti vienodai. Mokėjimas pasidalinti. „Dalinamės viskuo, kuo galime, ką turime – duona, pastoge, įspūdžiais, mintimis,“- rašė Nemuno krašto lyrikas, Birštono Garbės pilietis, LR Seimo narys Juozas Palionis. Dirbo, kūrė, gyveno, rašė, dalinosi idėjomis ir darbais. Dalinosi, kad išliktų ir pasiliktų pragyventos dienos prasmė, tikslas. Kad išliktų vertybės. Ypatingai tos, kurių negali paliesti, bet gali matyti, girdėti. Tos, kurių valia gali eiti, augti, gyventi. Užrašyta mintis, tiesa, išgyvenimas, pastebėjimas, nuojauta, jausmas, svajonė, lūkestis. Gyvenimo poezija. Ji pasiliko knygose. Vertė ir prasmė atsiranda vėliau, kai atsigręžęs pamatai, ar toli nukeliauta. Pasilieka šviesios mintys. Jos traukia sugrįžti prie knygų. Jose gyvas žodis. Jis amžinas. Ir žmogaus buvimas čia, su mumis. Mūsų kraštiečio Juozo Palionio netekome prieš penkerius metus (2011-10-17). Gruodžio pirmoji – Knygos ir Nemuno Žmogaus gimimo diena. Todėl kasmet, žengdami į pirmąją kalendorinės žiemos dieną, perskaitome žodžio,  gamtos ir žmogaus žinutes. Juozo Palionio knygose pasilikęs, bet nepaliktas žodis. Prie jo sugrįžtama, jo pasiilgstama. Žodis siunčia žinutę: pagarbą, padėką, patarimą, nusiraminimą. Siunčiama žinutė svarbi buvo vakar, svarbi šiandien ir būdama tokia pat svarbi ji keliauja į rytojų. Dienos prasmę knygose auginęs žmogus mums paliko save kalboje, kuri yra visų mūsų istorijos saugykla, šventovė, sauganti gimtąja kalba kalbančių žmonių širdis. Dienų virsme metais rašytinis žodis saugo atmintį, prie kurios maga sugrįžti. Ir gyvenimas eina, kalba, nerimsta. Žydi darbai, pildosi svajonės. Džiaugiamės, kad Juozo Palionio darbai tęsiami ir gyvena drauge su JPLP fondo veikla. Ir Juozas šiandien pritartų, kad reikia dalintis ir dalinti. Po nedidelę svajonę ir pagal galimybes. Vieniems padėti gražiau ir patogiau gyventi, kitiems – užsakyti laikraščius arba prisidėti prie bendruomenėse organizuojamų renginių, įgyvendinti išlikimo vertus projektus, pagelbėti, kad iš pelenų prisikeltų maldos namai. Kad mediniuose stogastulpiuose įamžinti šventieji nebylia malda laimintų einančius Davatkėlių takeliu. Kad tauta gyventų kalboje ir atmintyje: Važatkiemyje ir Matiešionyse, Antakalnio ir Saulės kapinėse. Kad nepaliautų suktis dainų ir šokių pynės, kad sportiniai turnyrai, varžybos, vasaros švenčių varžytuvės pakylėtų kūną ir sielą. Ir dar daug mažų ir didelių svajonių. Kad užtektų visiems ir kad gera būtų dalintis, gera matyti laimingus ir besišypsančius žmones.
Dėkojame visiems už prisiminimus, už bendrus darbus, kūrybinius sprendimus, už dainomis virtusias Juozo Palionio eiles, už tai, kad pildosi Jūsų ir mūsų svajonės. Tiesiog, už gražų ėjimą drauge.
Juozo Palionio labdaros
ir paramos fondas