Ar Kalėdinių dovanų ieškote parduotuvėje, ar jas gaminate pačios?

Janina Masiulionienė, Balbieriškis:
– Artimuosius pradžiuginu savo rankdarbiais. Mezgu riešines, kojines, šlepetes. Savo rankų darbus dovanoju vaikams, artimiesiems, draugėms. Kalėdų dovanėles sūnaus šeimai – jam, marčiai ir trims anūkams siunčiu į Ameriką, kitą anūkėlį, vaikus – pasveikinu namuose. Kasmet sūnaus šeimai į Ameriką siunčiu dovanų ir tradicinį lietuvišką šakotį. Į savo darbus sudedu visą širdį, galbūt todėl visi džiaugiasi, dėkoja. Sako, kad jiems mamos, močiutės dovanos sušildo ir sielą, ne tik kojas, rankas, kai šalta. Tai skatina mane dar daugiau megzti, dovanoti. Ir, žinoma, didelis džiaugsmas, kad jie brangina tradicinį amatą, ir, kad tai, ką išdalinu, išdovanoju, sugrįžta man atgalios visų širdžių šiluma.

Onutė Vinickienė, Balbieriškis:
– Krutėt, judėt, bendrauti ir megzt – tai mano, senjorės, turinčios ir negalią, kasdienybė. Visiems patariu kuo daugiau bendrauti ir su draugais, ir su giminėmis. Antai devyniose iš Balbieriškio neįgaliųjų padalinio susėdom rankdarbių dirbti, net nematėm, kaip besidalijant prisiminimais mūsų diena prabėgo. Tai – be galo svarbu ir prieš šventes, ir kasdien, kad žmogus neliktų visiškai vienas. Ir tikiu, kad kiekvienas neįgalus žmogus turi įrodyti kitiems, jog mes esam tokie patys žmonės, tik ne visus darbus galintys dirbti.
Tikrai neperku parduotuvėse niekniekių dovanoms po egle. Džiaugiuose, kad šviesaus atminimo tėvelis buvo batsiuvys, mama ir siuvo, ir mezgė, ir kad meilę amatams iš jų paveldėjome mes, visi šeši jų vaikai. Tai – mūsų pašaukimas. Aš moku ir siūti, ir siuvinėti, bet prie širdies vis tiek – mezgimas virbalais. Laiko turiu sočiai, kad tik sveikatos Dievas duotų. Ne taip seniai šį pasaulį paliko mano žmogus, turėjęs puikų humoro jausmą. Labai jo trūksta… Mano mezginiai: skraistės, šalikai, riešinės, bliuzelės, suknelės, lininiai kostiumėliai ir daug kitų, paplitę po visą giminę ir po Lietuvą. Kiekvienais metais prieš Didžiąsias šventes padovanoju labai geriems žmonėms, savo gydytojams, po savo rankų darbo dovanėlę. Miela širdžiai, kad jie lieka nustebę ir džiaugiasi. Žinoma, dovanoju ir vaikams, ir anūkams. Riešines anūkėliui mezgiau pagal jo pageidavimą. Stengiuosi ir kad raštas nebūtų liūdnas, ir kad spalvos gyvesnės būtų bet kurio darbo. Pavyzdžiui, riešinėse naudoju 5 – 6 spalvas, kad kuo įdomesnės būtų, tai ir: „Raudonoji aguona“, „Mėlynoji rožė“, „Vakaro labirintai“ ir kt. Visiems senjorams linkiu nustebinti artimuosius pačių kurtomis dovanomis. O tai gali būti juk ir uogienės stiklainis ar pečiuje kepti sausainiai. Dalinkimės gerumu, kol esame.

Onutė Staniulionienė, Benčiakiemis:
– Tai, kas pirkta parduotuvėje, anokia čia dovana. Manau, kad per savo gyvenimą aš visiems savo širdies turtų daug išdovanojau, ir tik sakau Ačiū Dievui, kad jais dar galiu dalintis. Dvasinis ryšys su vaikais, anūkais, artimaisiais – pati didžiausia dovana ir man, ir jiems. Džiaugiuosi gyvenimo dovana, kad dar galiu paruošti šventinį Kalėdų stalą, o kai visi suvažiuoja, kai už jo susėda patys brangiausi žmonės – esame didžiausia dovana vieni kitiems. Tai, kas nuperkama – neturi sielos ir nėra jokia dovana.
Užrašė Palma Pugačiauskaitė