Darbais, o ne žodžiais…

Lapkričio 23 -ioji – Lietuvos kariuomenės diena

Artėjanti Lietuvos kariuomenės diena, SKAT Prienų kuopos susikūrimo 25 – mečio sukaktis buvusį jos vadą Eugenijų Kamarūną paskatino atsiversti šeimos albumą ir susimąstyti apie tam tikrus gyvenimo dėsningumus.

Nuotrauka iš šeimos albumo. Trijų Kamarūnų giminės kartų atstovai, asmeniniu indėliu prisidėję prie Lietuvos valstybingumo gynimo – senelis Antanas, vaikaitis Eugenijus ir provaikaitis Vytautas.

Štai jam brangios nuotraukos, kuriose – uniformuoti vyrai, trys Kamarūnai. Chronologine tvarka, pirmojoje – apie 1919 metus nufotografuotas jo tėvo tėvas, senelis Antanas Kamorūnas, pirmojo šaukimo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pėstininkas. Antroje – Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos leitenantas Eugenijus, trečioje – jo sūnus Vytautas Lietuvos karių misijos Irake metu. Trijų kartų atstovai, žinantys, ką reiškia atlikti pareigą Tėvynei… Šioje nuotraukų galerijoje nėra Eugenijaus tėvo Jurgio – sūnaus teigimu, jis buvo ne kariškis, o pokario laikų mokytojas, vaikščiojęs skustuvo ašmenimis, stovėjęs šautuvais priremtas prie sienos, bet išlikęs gyvas… Eugenijus, buvęs istorijos mokytojas, šiandien apgailestauja, kad sovietinės ideologijos laikais nebuvo iki galo atkaklus ir neišklausinėjo senelio, juolab tėvo apie tuos permainingus, pavojingus laikus, kuomet paprasti žmonės savo idealus, pareigą tėvynei kėlė aukščiau asmeninių interesų.
Senelis Antanas mėgdavęs prisiminti savo jaunystę, todėl Eugenijaus atmintyje išlikusios tam tikros jo pasakojimų nuotrupos, kurios šiek tiek atskleidžia šimto metų senumo įvykius. Tuomet jaunos valstybės, ką tik iškovojusios nepriklausomybę, gynyboje budėjo ir nuo Lazdijų, Kučiūnų parapijos, Sapiegiškių kaimo kilęs Antanas Kamorūnas su daugeliu kitų nuo žagrės pašauktų valstiečių.
Pradžioje senelis tarnavo Alytuje, vėliau Kaune, Šančiuose, dislokuotame pėstininkų pulke. Jam teko dalyvauti keliuose mūšiuose, tarp jų – ir pagarsėjusiame Giedraičių mūšyje netoli Molėtų 1920 – tųjų lapkritį su Lenkijos kariuomenės L.Želigovskio rinktine. Senelio pasakojimu, Lietuvos pėstininkai kovėsi kaip liūtai, keturiese stojo prieš šešis lenkų pėstininkus, privengė tik kavalerijos. Giedraičių mūšyje puolimo metu Antanas Kamorūnas buvo sužeistas į koją, lenkų paimtas į nelaisvę, išvežtas į belaisvių stovyklą Lenkijos ir Ukrainos paribyje – Galicijoje (dab. Užkarpatė). Nustačius valstybių demarkacines linijas, keičiantis belaisviais Antanui buvo suteikta proga vėl sugrįžti į pulką Kaune. Lietuvos kariuomenėje jis tarnavo iki 1924 metų. E.Kamarūno teigimu, senelis neretai reikšdavo savo nuomonę politiniais klausimais, idealizavo prezidentą Smetoną, gyrė stiprų lito kursą, tuometės kariuomenės gerą apginklavimą. Anot Eugenijaus, senelio brolis taip pat buvo nusiteikęs patriotiškai ir už įsitraukimą į Lazdijų šaulių kuopą sovietmečiu buvo ištremtas į Sibirą.
Nors Eugenijus Kamarūnas tvirtina esantis pacifistas, ir tik susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, Pakuonio mokykloje dėstė karinį parengimą, Atgimimo metais jis stačia galva nėrė į įvykių sūkurį, su šeima aktyviai dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, lemtingu Lietuvai metu kartu su kitais prieniškiais budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, Juragiuose ir Sitkūnuose. Po Sausio 13 – osios įvykių, sužinojęs, kad Prienuose renkami savanoriai, nedvejodamas kreipėsi į tuometinį komendantą Valinčių. Prienuose susibūrus maždaug šimtui savanorių, kaip „ragavęs“ karinio mokslo, buvo paskirtas etatiniu SKAT Prienų kuopos vadu. Pirmieji savanoriai neturėjo nei tinkamų ginklų, nei aprangos, nei technikos. Eugenijus svarsto, kad savanorių pajėgų sukūrimas tuo įtemptu metu buvo labiau politinis, nei karinis veiksmas, išorės priešus įspėjantis apie galimą pasipriešinimą. Vyrai dalyvavo pratybose ir budėjimuose, saugojo karinius objektus, kontroliavo rusų karinio transporto judėjimą keliuose, sprendė kilusius incidentus, prisidėjo likviduojant baltarusių chemijos gamykloje įvykusios avarijos ekologines pasekmes Nemune, atstovavo Kauno rinktinei turizmo varžybose. Prienų savanoriams teko garbė prisidėti prie 1993 metų rugsėjį Lietuvoje viešėjusio popiežiaus Pauliaus II apsaugos užtikrinimo. Iškart po šio reikšmingo įvykio E.Kamarūnas nusprendė atversti naują puslapį savo gyvenime – vėl sugrįžo į mokyklą ir atsidėjo taikos metu svarbiam jaunimo ugdymui.
Užtat jo sūnus Vytautas, kuris iš tėvo paveldėjo susidomėjimą orientavimosi sportui, baigęs vidurinę mokyklą, nusprendė studijuoti karo akademijoje. Noras buvo toks didelis, kad, nepraėjęs atrankos, nuėjo tarnauti į jėgerių batalioną Kaune. Gerai fiziškai pasirengęs jaunuolis 2006 metais buvo pasiųstas į tarptautinę misiją Irake, patruliavo, užtikrindamas vietos gyventojų ir objektų apsaugą. Sugrįžęs į Lietuvą dirba karių fizinio parengimo instruktoriumi, pratybų metu šauktinius moko išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis, atstovauja Lietuvos kariuomenei orientavimosi sporto, daugiakovės varžybose.
„Tarnybą šalies gynybos sistemoje sūnus pasirinko pats, aš ir žmona jam nedarėme jokio poveikio. Manau, kad dar vaikui didelį įspūdį paliko Atgimimo metų įspūdžiai ir aplinkoje vyravusi viešoji nuomonė, – svarsto E. Kamarūnas ir pasakoja, kaip kartą su žmona, sūnumi ir dukra dalyvavo mitinge Vilniuje. Tuomet jį nustebino netikėtas vaikų noras. Pasiūlius jiems pasilinksminti atrakcionuose, vaikai paprašė verčiau aplankyti Antakalnio kapinėse palaidotų Medininkų žudynių aukų kapus. – Per visą miestą važiavome troleibusu, bet išpildėme jų norą…“
Šiandien, kai dėl sudėtingos tarptautinės padėties vėl kyla poreikis visuomenėje akcentuoti patriotiškumą ir pilietiškumą, E.Kamarūnas sako, kad šios vertybės jaunų žmonių sąmonėje turėtų būti skiepijamos ne primygtiniu „kalimu“, propagandos priemonėmis, juolab ne lengvatomis ir ne pinigais, o paprastais darbais ir kasdieniu pavyzdžiu, kaip reikia mylėti Tėvynę Lietuvą.
Dalė Lazauskienė