Siekia grąžinti moralinę skolą parapijos ir bažnyčios kūrėjui kun. Vytautui Gurevičiui

Išlaužo seniūnijos gyventojai aktyviai diskutuoja apie tai, kad atėjo metas grąžinti moralinę skolą ir deramai įamžinti vieno iš Švenčiausios Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos kūrėjų ir bažnyčios statytojo kunigo Vytauto Gurevičiaus (1890 – 1979) atminimą, paliekant miesteliui su kunigo vardu susijusį akcentą.

Pagerbė Išlaužo parapijoje dirbusių kunigų atminimą
Viešų diskusijų metu tikimasi apsispręsti, kokia pagarbos bažnyčios statytojui išraiška būtų tinkamiausia. Atskirose seniūnijos šviesuolių grupelėse kalbėti apie V.Gurevičiaus indėlį, jo palikimo išsaugojimą ir bažnyčios remontą pradėta ne vakar, ne šiemet, o gerokai anksčiau. Šį rudenį viešos diskusijos įgavo pagreitį, kai birželį į Išlaužo parapiją paskirtas klebonas Slawomir Krzysztof Brewczynski užmezgė glaudų ryšį su parapijiečiais ir ėmė aktyviai domėtis bažnyčios istorija, tuo, kas rūpi vietos gyventojams.
Pirmasis kilniam tikslui vienijantis žingsnis, kurį žengė nuoširdžiai su visais bendraujantis klebonas Slawomir Krzysztof, – jo kvietimas parapijiečiams lapkričio 13 – ąją susirinkti į šv. Mišias ir maldoje prisiminti visus mirusius kunigus (tarp jų – ir bažnyčios statytoją V.Gurevičių), kurie kada nors dirbo Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje ar retsykiais parapiją aptarnavo, krikštydami, tuokdami parapijiečius, palydėdami juos Amžinojo poilsio, arba yra palaidoti Išlaužo miestelio kapinėse. Šia prasminga intencija aukotose mišiose dalyvavo ir uždegantį pamokslą pasakė kraštietis kun. Alfonsas Bulotas, buvęs karo kapelionas, kuris po pamaldų kartu su kitais parapijiečiais dalyvavo kun. V.Gurevičiui skirtoje prisiminimų popietėje.
Į parapijos namus visus maloniai pabendrauti, pasidalinti savo mintimis bei padiskutuoti pakvietė klebonas S. K. Brewczynski, seniūnas Tomas Skrupskas, Išlaužo kaimų bendruomenės atstovai. Jų paprašyti Išlaužo, gretimų kaimų gyventojai, žmonės, turintys šiame krašte šaknų, mielai sutiko pasidalinti savo vaikystės prisiminimų kruopelėmis ar tėvų pasakojimais iš praeito laikotarpio, atsinešė šeimos albumuose surastų fotografijų, jas leido nukopijuoti ir pakomentavo.

Pasidalino prisiminimais ir nuotraukomis
Kaip teigia rašytiniai šaltiniai, klebonas Vytautas Gurevičius Išlaužo parapijoje dirbo nuo 1928 iki 1948 metų. Vykdant žemės reformą, Išlaužo dvaro žemė buvo išdalinta, 1926 m. įkurtai parapijai valstybė paskyrė daugiau nei 8 ha žemės ir keletą pastatų. Klebonui teko organizuoti pirmosios Išlaužo Švenčiausios Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios statybą. Ji pradėta sumanius rekonstruoti grafų Tiškevičių dvaro rūmus. Buvo renkamos tikinčiųjų aukos, ir pats klebonas, sakoma, bažnyčios statybai paaukojo beveik 20 tūkst. litų asmeninių santaupų. Statybose dirbo pats, kvietėsi talkon ir valstiečius. Onutės Seniūnienės teigimu, jos mama, būdama šešiolikos, taip pat dalyvavo talkose, su karučiais vežiojo statybines medžiagas. Vietos gyventojai buvo pasiskirstę dienas, kuriomis paeiliui eidavo pagelbėti prie statybų, jeigu suaugusieji negalėdavo, siųsdavo jaunimą. Talkų būdu bažnyčia baigta statyti 1933 m.
Pasak į popietę susirinkusių išlaužiškių, dar menančių tėvų pasakojimus, kunigą Vytautą Gurevičių parapijiečiai mylėjo ir gerbė.
Klebono giminaitis Jonas Brundza (Jo senelė iš tėvo pusės ir klebono motina buvo seserys, – aut. past.) perpasakojo artimųjų prisiminimus. Jo teigimu, Vytauto Gurevičiaus šaknys – Vilkaviškio apskrityje, kur gyveno jo tėvai, pasiturintys valstiečiai. Jis buvo vyriausias iš penkių vaikų. Kunigu tapo motinos prašymu, ir tik vėliau kunigystė tapo jo pašaukimu. Jo motina buvo Kaukaitė, kilusi iš lietuvninkų šeimos. J.Brundzos teigimu, Juozas Kaukas finansiškai rėmė „Varpo“ laikraščio leidybą (jai skyrė 1000 ar 2000 auksinių rublių), buvo vienas iš autorių, kalbama, kad jis ir pavadinimą laikraščiui sugalvojęs.
V.Gurevičius buvo šviesus ir apsiskaitęs žmogus – turėjo sukaupęs didelę biblioteką, rinko pašto ženklus. Tėvo paskatintas Jonas, tuomet dar paauglys, taip pat užsikrėtęs šiuo pomėgiu. Jis susirašinėjo su klebonu, tikėdamasis, kad šis pasidalins su juo pašto ženklais. Kai klebonas buvo suimtas, filatelijos rinkinys pražuvo, kaip ir gausios bibliotekos knygos – dalis jų, liudininkų teigimu, buvo panaudotos prakuroms, kitos sukrautos į sunkvežimį ir išvežtos.
J.Brundza susidarė įspūdį, kad klebonas buvo paprastas žmogus, gyveno ir maitinosi sveikai. Dar vaikystėje, nuo ankstyvo pavasario, prakirtęs eketę, maudydavosi Šešupėje. Kartą J.B. mamos pavaišintas keksu, jo atsisakė, teigdamas, kad saldaus nemėgsta. Nesiskirdavo su dviračiu. Dirbo ir sulaukęs 90 -ties metų. Grįždamas iš mišių, nukrito nuo dviračio ir po kelių mėnesių mirė.
Kartą kunigo Dumčiaus paklaustas, kodėl neįsigyja naujo dviračio, važinėja ratus apsiraišiojęs skudurais, V.Gurevičius atsakęs, kad labai patogu ir saugu seną dviratį palikti Laisvės alėjoje atremtą į medį – kur palikai, ten ir prabėgus dienai rasi (iš klebono Kazimiero Skučo atsiminimų).
Ona Jakučionytė – Kurapkienė, kilusi iš Pajiesio kaimo, pasakojo, kad klebonas V.Gurevičius ir pas jos tėvus atvažiuodavo „ant ratukų“, kaskart vaikams atveždavo šventų paveikslėlių. Kartą jos tėvas, išvydęs suplyšusius klebono batus, jam padovanojo savus. Kai kitą kartą pamatė vėl su tais pačiais senais batais, paklausė, kodėl nenešioja dovanotų. O kilniaširdis klebonas pasiteisinęs, jog atidavęs batus kavalieriui, susiruošusiam į šokius ir neturinčiam kuo apsiauti…
Elena Bajarčienė ir Vytautas Giniūnas prisiminė, kaip miestelio vaikai, įsirengę stebėjimo vietą ant bažnyčios laiptų, pavakare laukdavo iš Kauno dviračiu grįžtančio klebono, kuris jiems visuomet padalindavo saldainių ar sausainių.
Klausydamasis šių pasakojimų, klebonas Slawomir Krzysztof Brewczynski neatsitiktinai pastebėjo, kad apsisprendus V.Gurevičiui pastatyti skulptūrą, joje šalia klebono figūros galėtų būti pavaizduotas ir jo dviratis.
Justinas Antanas Vilkas užsiminė apie dar vieną klebono būdo bruožą – jis mėgo pašmaikštauti. Kartą pamatęs berną, sėdintį ant kulbės, ir kirviu kapojantį šakas, klebonas jam patarė dėl patogumo atsinešti …lovą. Šį vaizdelį J.A.Vilkas vėliau panaudojo spektaklyje. Dar jis prisiminė, kaip vokiečių laikais jam besimokant mokykloje į tikybos pamoką atvykęs klebonas atvežė vaikams po lietuvišką trispalvę, ant kaulinio smeigtuko įtaisytą, ir vytį – kiekvienam mokinukui padalino ir priminė: „Vaikai, laikai keičiasi, bet jūs visuomet atsiminkit, kas yra Lietuva, ir kad esat lietuviai“.
Alfonsas Senikas atsinešė seną nuotrauką, kurioje užfiksuota Vytauto Didžiojo paveikslo ir Raportų knygos, 1930 m. keliavusių per Lietuvą minint jo mirties 500 – ąsias metines, Išlauže suburtas sutikimo komitetas, kuriame dalyvavo kun. Vytautas Gurevičius, mokytoja Aleksaitytė, mokytojas Bendinskas, Katarina Brundzaitė, šaulių būrio vadas Senikas ir dar vienas neatpažintas asmuo. Tai paliudija, kad kunigas aktyviai dalyvavo miestelio visuomeniniame gyvenime ir palaikė glaudžius ryšius su šviesuomene.
Kraštiečio Povilo Bylos tvirtinimu, klebonas buvo garsiakalbis ir aštrialiežuvis, sakydavo pamokomus ir įsimenančius pamokslus. Kartą P.Byla bažnyčioje stebėjęs, kaip kleboną iš kantrybės išvedė viena davatkėlė. Užsitęsus išpažinčiai, klebonas nekantriai muistęsis ir galop ją pusbalsiu pabaręs, kad pasakotų ne marčios, o savas nuodėmes…

Išduotas ir įskaudintas nenorėjo sugrįžti atgal
P.Bylai atmintin įstrigo du klebono V.Gurevičiaus pamokslai. Viename jis mokė nepavydėti kaimynui dėl to, kad jis turi dvi kepures, o jis pats – tik vieną. Klebono tvirtinimu, reikia siekti ne materialinės, o dvasinės lygybės, kuri pasiekiama dalinantis.
Anot J.Brundzos, kartą klebonas pamoksle pavartojo sąvoką „saulė“, kurią, kaip žinoma, pagal sovietinę propagandą, nešė Stalinas tėvelis. Žmonės svarsto, kad klebono pamokslai tuometinei sovietinei valdžiai, ko gero, labai nepatiko.
Povilas Byla prisiminė Išlaužo bažnyčios presbiterijoje buvusį užrašą: Šviesa/ Meilė, šių žodžių viduryje buvo pavaizduotas bizantiško stiliaus kryžius. Kartą klebonas pamokslo metu pranašiškai išsireiškęs, kad ateis laikas, kai šis užrašas bus ištrintas. P.Bylos teigimu, taip ir atsitiko klebonaujant kitam kunigui. Todėl, jo nuomone, prisimenant V.Gurevičių, būtų gražu šį užrašą vėl atnaujinti.
Sąmokslo teorijos vertas ir kitas P.Bylos pasakojimas. Susirinkusiems jis priminė atsitikimą su plyta, kuri, kritusi nuo bokšto, vos nepataikė į cementą laiptais nešusį Gurevičių. Klebonas tuomet pasakė, kad vieną kartą vis vien mirti reikės, tačiau dėl šio įvykio labai susijaudino, manė, kad negalės laikyti sekmadieninių mišių, todėl sėdo ant dviračio ir išvažiavo pas Pakuonio kleboną išpažinties. Vieni žmonės tuokart kalbėjo, kad plytą darbininkai metė galbūt ir neatsitiktinai… O J.Brundzos šeimoje išlikęs pasakojimas, kad, darbininkas, laiptais nešęs plytas, jas išmetė netyčia. Šios, krisdamos žemyn, į kleboną nepataikė, matyt, jį apsaugojo angelas sargas.
Išlaužo kapinaitėse klebonas buvo pastatęs koplytėlę, kurioje ir pats svarstė kada nors atgulti. Tačiau iš žmonių pasakojimų ryškėja, kad klebonas, parapijos ir bažnyčios kūrimui atidavęs daug lėšų, jėgų ir širdies, už tai nesulaukė deramo atpildo, priešingai – Išlaužą paliko labai įskaudintas. Išduotas vietinio gyventojo, jis buvo suimtas ir kalėjo. Už ką? Prisiminimai šia tema fragmentiški ir neišsamūs.
J.Brundzos teigimu, šalia bažnyčios gyvenę jo tėvai vis kviesdavo kleboną apsilankyti Išlauže. Tačiau, matomai, grįžti į šią vietą jo netraukė, tik vienąkart buvo apsilankęs. Anksti atsikėlęs pavaikščiojo po kapinaites, apžiūrėjo bažnyčią ir paties sodintus medžius. Jono teigimu, klebonui buvo smūgis sugrįžus stotelėje sutikti „judą“, kuris jį išdavė.
Kita vertus, išlaužiškiai patvirtina faktą, kad kun. Vytautas Gurevičius rėmė partizanus. V.Giniūno liudijimu, belandžiodami po bažnyčios pastogę, vaikai yra radę sukaltus gultus, kur partizanai nakvodavo. Kun. Alfonsas Bulotas, remdamasis laisvės kovų liudininko Antano Lukšos žodžiais, pasakojo, kad Išlaužo bažnyčioje partizanai duodavo priesaiką tėvynei, dalyvaujant ir dvasiniam atstovui. Kalbama, kad vieną tokią naktį šia proga bažnyčioje uždegtos žvakės šviesa galbūt ir sukėlė nepageidaujamo praeivio susidomėjimą…
A.Buloto krikšto motina Marijona Kižytė palaikė ryšius su klebonu ir paaukojo bažnyčios įrengimui nemažą dalį tabako plantacijoje uždirbtų pinigų. Kadangi ji nemokėjo rašyti, jos prašymu laiškus klebonui rašydavo A.Bulotas. Jo tvirtinimu, nuteistas kalėti klebonas buvo dvasiškai palūžęs dėl to, kad jį išdavė savi, todėl niekaip nesutiko grįžti dirbti į Išlaužo parapiją.

Diskutuoja dėl kunigo atminimo įamžinimo
Lapkričio 15 -oji – diena, kai Vytautas Gurevičius buvo įšventintas į kunigus. Prieš Visus Šventuosius Išlaužo seniūnijos, parapijos Carito atstovai kartu su klebonu S.K. Brewczynski apsilankė Pilviškiuose (netoli nuo kunigo gimtinės), kur kun. V.Gurevičius paskutiniais gyvenimo metais kunigavo, aptarnaudavo gretimus kaimus. Čia dirbo iki pat mirties ir šio miestelio bažnyčios šventoriuje buvo palaidotas. Išlaužo atstovai ant V.Gurevičiaus kapo padėjo gėlių, uždegė žvakę, dėkodami šios parapijos klebonui Žukauskui už tai, kad kapas prižiūrimas.
Ant kapo – kuklus paminklinis antkapis. Ši aplinkybė perša įvairių minčių apie tai, kad Išlaužo bažnyčios statytojas nusipelnė išskirtinesnio išlaužiškių pagarbos ženklo. Vis dėlto, kun. A.Buloto teigimu, nereikėtų eiti prieš klebono valią bei rūpintis jo palaikų perkėlimu į Išlaužo kapinaites. Šiuo požiūriu priimtinesnis būtų pasiūlymas parapijiečių lėšomis jam pastatyti iškilesnį paminklą.
A.Vilkas kvietė neatsisakyti grupės žmonių pirminio siūlymo dėl Sodų gatvės arba bent jos atkarpos pervadinimo klebono Vytauto Gurevičiaus pavarde. Tokio turinio prašymas su entuziastų parašais buvo pateiktas dar 2015 m. Prienų rajono savivaldybei.
Seniūnas T.Skrupskas paminėjo ir kitus siūlymus, kurių seniūnija sulaukė per pastaruosius metus, pradėjus svarstyti, kaip reikėtų pagerbti klebono V.Gurevičiaus atminimą. Be jau paminėtų – ir idėja klebono garbei teritoriją tarp bažnyčios ir parapijos namų paversti skveru su medžio ar akmens skulptūromis, pasodinti medžių alėją, galbūt įrengti memorialinę lentą. Ne mažiau svarbu surinkti kuo daugiau medžiagos apie šį kuklų, bet pasišventusį ir stiprios dvasios kunigą.
„Nenorime skubinti įvykių, reikia pasiūlymus visapusiškai išnagrinėti ir tuomet prieiti prie vieningos nuomonės“, – sakė seniūnas, pasiruošęs bendradarbiauti išvien su bažnyčia, mokykla ir visa bendruomene, kad būtų užpildytos bažnyčios istorijos spragos, atiduota pagarba nepelnytai užmirštam kunigui.
Buvusios mokytojos Janinos Kuncevičienės nuomone, sekmadienio popietė parapijos namuose pasitarnavo labai gražiam pasišnekėjimui apie kleboną V.Gurevičių. Jos nuomone, atėjo laikas parapijiečiams padaryti kažką gražaus ir prasmingo, kas ir ateities kartoms leistų atsiminti šį puikų žmogų ir atsidavusį kunigą. Mokytoja kvietė miestelio bendruomenę burtis apie kleboną Slawomir Krzysztof Brewczynski, teikti savo pasiūlymus, diskutuoti, neskaudinant vieniems kitų, nemenkinant nė vienos idėjos bei atsirenkant geriausią iš jų.
Dalė Lazauskienė