Žurnalistės Ingos Liutkevičienės ir režisierės Galinos Dauguvietytės bendrystė tęsėsi penkiolika metų. Ji buvo pagrįsta kūrybiniu bendradarbiavimu. Žurnalistė pagal Galinos Dauguvietytės pasakojimus parašė tris didžiulio populiarumo sulaukusias knygas: „Perpetum mobile“, „Post scriptum“ ir „Dialogai su savimi“.
Per penkiolika darbo ir draugystės metų pažinusi režisierę iš arti, mačiusi ją įvairiose gyvenimo situacijose, Inga Liutkevičienė pelnytai yra vadinama Galinos Dauguvietytės biografe. Tai pripažino ir pati režisierė, sakydama, kad beveik niekas jos taip gerai nepažįsta kaip Inga ir tikėjosi, kad ji kada nors parašys ir biografinę knygą. Inga Liutkevičienė tai ir padarė. Tai, kas liko užrašų knygelėse, ką padiktavo prisiminimai ir sugulė į biografinę knygą „15 metų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta“. Knyga dar papildyta Biržų kraštų muziejaus „Sėla“ archyvine medžiaga.
Joje biografė atskleidžia kitą režisierės charakterio pusę, užpildo Dauguviečių giminės istorijos spragas, atsako į klausimus:
Kokia buvo režisierės kasdienybė, įpročiai?
Kiek iš tikrųjų seserų turėjo Galina?
Kodėl ji nutylėjo svarbius Dauguviečių giminės istorijos faktus?
Ko Galinos Dauguvietytės norėjo paklausti, bet nepaklausė Vytautas Kernagis?
Kodėl Galiną Dauguvietytę gyvenime traukė komediantės vaidmuo?
Kokia buvo paskutinė Galinos svajonė ir ar ji išsipildė?
Ir dar. Kaip susitikimuose su Prienų Justino Marcinkevičiaus ir Birštono viešųjų bibliotekų skaitytojais sakė knygos autorė, rašant knygą svarbiausias kriterijus buvo, kad nebūtų nuobodu. Tokia buvo jų su Galina Dauguvietyte nuomonė apie biografines knygas.
„Gyvenimo“ informacija
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).