Dabar vyks kova su simboliais

Atsitiko tai, ką ir minėjau prieš savaitę: po savaitgalio garsiausi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų balsai pritilo viešojoje erdvėje, kiti išvis nustojo giedoję. Nesu joks pranašas, tiesiog panašiai kassyk baigiasi pirmasis rinkimus laimėjusios partijos euforijos etapas.
Tokia yra bendra patirtis: valstiečiai ir žalieji – tokie patys, kaip ir kiti. Jų bendra elgsena visiškai atitinka bendrą lietuvišką tradiciją, jeigu pripažintume ją egzistuojant.
Tačiau spėju, kad laimėjimo euforija neišvengiamai turi ir antrąjį etapą, kurį galėtume pavadinti „simbolių naikinimu“. Apie tai buvau pradėjęs galvoti dar savaitės pradžioje. Ir, tiesą sakant, tuo pat metu apėmė ir natūralios abejonės. Tačiau kai trečiadienį – ketvirtadienį LVŽS lyderis p. Ramūnas Karbauskis paskelbė turįs planų naikinti Energetikos ministeriją, supratau, kad abejones galiu drąsiai sviesti šonan.
Šioje vietoje galima pasimokyti iš pirmtakų klaidų: Algirdas Butkevičius ir jo kompanija „Kubiliaus ir Sekmoko“ palikimo naikinimui skyrė pikčiausius šunis ir sugaišo bent porą savo kadencijos metų.
Taigi p. Karbauskis, pasak dienraščio „Verslo žinios“ pranešimo, teigia, kad Energetikos ministerijos, kuri buvo įkurta konservatorių vadovaujamos koalicijos laikais (2008-2012 m.), tikslas buvo strateginių projektų įgyvendinimas, ir ji savo misiją atliko. Strateginiai objektai įgyvendinti, išskyrus vieną – Visagino atominės elektrinės projektą, kurį reikėtų galutinai palaidoti. Ministerijos funkcijas p. Karbauskis siūlo perduoti arba Susisiekimo, arba Ūkio ministerijoms.
Kadangi išsamesnių paaiškinimų oficialiai jokių pareigų vykdomojoje valdžioje nesiekiantis LŽVS lyderis kol kas nepateikė ar nepasidalino bent įžvalgomis apie būsimosios valdančiosios koalicijos darbų energetikos sektoriuje planus, leisiu sau teigti, kad kol kas ši iniciatyva yra viso labo simbolis.
Kadangi išsamesnio iniciatyvos paaiškinimo kol kas neturime, leisiu sau čia pateikti keletą abejonių ir retorinių klausimų, kurie mano prielaidas dėl prasidėjusio karo su simboliais, manding, turėtų pagrįsti.
Perskaitęs LVŽS rinkimų programą, neradau nė vienos tezės apie tai, kaip bus valdomas energetikos sektorius ir kokie pokyčiai jo laukia. Atmetus gražias bendrines frazes, nepasakyta ir tai, kokią nacionalinės energetikos strategiją (svarstomi keli jos variantai) LVŽS siektų įgyvendinti. Todėl, turint galvoje, kad p. Karbauskio prognozė dėl Visagino AE projekto pakasynų radosi visai ne iš LVŽS rinkimų programos, turime būti pasirengę tam, kad tokių netikėtų „naujienų“ ir ekspromtų rasis daugiau, taip sakant, vykstant politiniam procesui.
Energetikos ministerija yra institucija, 2017 m. turėsianti vieną kuklesnių asignavimų biudžetą – iki 160 mln. Eur (už ją mažesnis suplanuotas tik Kultūros – 138 mln., Teisingumo – 100 mln. ir Užsienio reikalų – 82 mln. – ministerijoms ). Todėl perdavus jos funkcijas kitoms ministerijoms, ne ką tesutaupysi.
Valdymo skaidrumu, ekspertų požiūriu pasižyminčias energetikos sektoriaus įmones perdavus tų ministerijų, kurios skaidrumu niekada nepasižymėjo (pvz., Susisiekimo), galima sugrįžti į maždaug dešimties metų praeitį. Pavadinkime tai nostalgija.
Be visų politinių ginčų, keletas strateginių idėjų ir projektų per paskutinį dešimtmetį sugebėjo išlaikyti savo tęstinumą: gilesnė Lietuvos integracija į Europos energetikos rinkas ir technologines sistemas (pvz., Lietuvos perdavimo tinklų sinchroninio veikimo su kontinentinės Europos elektros perdavimo sistema, arba Lietuvos ir Lenkijos dujų jungties). Kokį žmogų iš savo partijos arba iš koalicijos partnerių paskirs LVŽS lyderis įtemptoms deryboms tais klausimais Briuselyje ir, tarkime, Varšuvoje, jei jis nebus ministras?
Jeigu, kaip neoficialiai teigiama, į ūkio ministrus socialdemokratai siūlo Jonavos merą Mindaugą Sinkevičių, kurio tėvas Seimo narys nuo socialdemokratų Rimantas Sinkevičius turi „Achemos“ grupės įmonių akcijų, o šiai ministerijai bus perduota dalis Energetikos ministerijos funkcijų (pvz., toje reguliavimo aplinkoje rasis suskystintų gamtinių dujų terminalą valdanti AB „Klaipėdos nafta“), kaip šiuo atveju, p. Karbauskio požiūriu, turėtų būti sprendžiamas akivaizdus interesų konfliktas, jeigu „Achema“ ir toliau siektų šią savaitę vėl pradėtais teismais dabar jau Europoje toliau žudyti SkGD terminalą?
Kitaip tariant, valstybės valdymas nėra šaligatvių klojimas Naisiuose. Ir kiekvienos ministerijos panaikinimas nėra šiaip – viens, ir viskas! Kadenciją baigiantis energetikos ministras Rokas Masiulis ketvirtadienį jau komentavo, esą panaikinti ministeriją galima, tačiau būtina įvertinti ir kitas aplinkybes, tarkime – ES paramos gavimo procedūras, kurias iki šiol vykdė EnMin, ir kurios yra griežtos bei visiškai nepriklauso nuo p. Karbauskio burtų lazdelių.
Man atrodo, kad ragindamas save, partijos narius, galimus koalicijos partnerius ir opoziciją nekalbėti apie postus ir institucijas, p. Karbauskis dviem kojom lipa ant grėblio smėlio dėžėje.
Suprantama, viešųjų ryšių prasme, savo rinkėjams vienos ministerijos durų užkalimą kryžmai lentomis nesunku brangiai parduoti. Tačiau jau būtų miela išgirsti tikslus bei funkcijas, kurių siekiama konkrečiose visuomenės gyvenimo ir valstybės politikos sferose. O va kaip čia – vis dar tuštuma.
Netikite? Tada labai rekomenduočiau nepagailėti laiko ir internete susirasti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos svetainę. Nepatingėkite pasiskaityti partijos rinkimų programą (ji nedidelė, nesugaišit nė poros valandų) – ar galite įsivaizduoti, kaip gyvensite po ketverių metų? Tiesiog skaitykite ir mėginkite pritaikyti sau ir savo šeimai kiekvieną tezę.

Rytas Staselis