Šeimos klinikoje MediCA – Šilavoto Davatkyno meno kolekcijos kūrinių paroda

Meno kūrinių eksponavimas ne meno įstaigose nėra naujiena. Pasaulyje ir Lietuvoje ši praktika taikoma plačiai. Kaip ir dailės terapija, meno kūrinių buvimas gydymo įstaigoje atlieka bene tą pačią funkciją. Jie leidžia žmogui nusiraminti, atsipalaiduoti, nugalėti stresą, nerimą.
Nuo šių metų spalio 12 dienos Šeimos klinikoje MediCA (Vytauto g. 40, Prienai) galima pamatyti daugelio menininkų, kūrusių Šilavoto Davatkyne, kūrinius. Joje eksponuojami Eglės Butkutės, Arvydo Palevičiaus, Simonos Lukoševičiūtės, Akvilės Poškutės, Ausmos Bankauskaitės, Alfonso Vilpišausko, Vilijos Čiapaitės, Antano Obcarsko, Aušros Andziulytės, Lino Jurčiukonio, Petro Lincevičiaus, Eimučio Markūno, Remigijaus Treigio darbai.
Šilavoto Davatkyno istorija prasidėjo gerokai daugiau nei prieš šimtą metų. Apie 1895 metus dabartinėje Davatkyno teritorijoje apsigyveno pamaldi moteris Marijona Dabrišiūtė. Vėliau ir kitos moterys, ieškančios sielos ramybės ar likimo nuskriaustos, čia ėmė kurtis ir statytis namelius. Bėgant laikui pamaldžios moterys, vietinių vadintos davatkėlėmis, tapo Šilavoto bendruomenės neatskiriama dalimi. Jų nameliuose vaikai iš tolimesnių apylinkės vietų rasdavo prieglobstį žiemos metu. Mat į Šilavote buvusią mokyklą kai kuriems moksleiviams tekdavo keliauti kelis kilometrus. Moterims, norėdavusioms išmokti siuvėjos amato, darbščios davatkėlės visuomet rasdavo laiko pamokymams ir patarimams. Netgi tiems, kurie norėjo išmokti skaityti ar rašyti, davatkėlės taip pat galėjo padėti. Tačiau greta šių darbų davatkėlės slapta mokė tikėjimo tiesų. To, kas stiprino bendruomenę, darė ją vieningą ir susitelkusią, sugebančią nesuklupti painiausiose politinėse santvarkose.
Visą šimtmetį trukusi davatkėlių ir davatkyno veikla, svarba ir reikšmė Šilavoto bendruomenei suprantama labai plačiai. Dabartinio Davatkyno muziejaus veikloje didžiausias dėmesys taip pat skiriamas vietos bendruomenei ir jos identiteto stiprinimui. Davatkyno plenerai yra vienas iš šios veiklos pavyzdžių. Jau tryliktus metus iš eilės šioje vietoje vasaromis susiburia profesionalūs menininkai. Jie čia gyvena ir kuria, bendrauja su vietos bendruomene edukacinių programų metu. Plenerų uždarymo renginiai visuomet sutelkia vietinius gyventojus. Suteikia galimybę pabendrauti su menininkais, susipažinti su profesionaliu menu: tapyba, grafika, fotografija, skulptūra, liaudies menais, poezija, literatūra. Tokia kultūrinė veikla suartina Šilavoto bendruomenę. Galop, ar daug Lietuvoje vietovių, kaimų, kurie yra tapę menininko mūza, tapymo objektu, įkvėpimu kitiems darbams? Menininkai, dalyvaudami plenere, noriai įsitraukia į Šilavoto bendruomenės veiklą. Prieš kelerius metus ties Šilavotu išvalė Jiesios upės pakrantę. Praeitais metais sutvarkė Lietuvos partizanų kapus Šilavoto kapinėse, atnaujino paminklus ir skverą.
Šilavoto Davatkyne kūrybinė veikla prasidėjo 2000 metais, kuomet iš Kauno į šią vietą atvyko kurti tapytojas, ekspresionistinės tapybos klasikas Alfonsas Vilpišauskas (1945-2015). 2004 metais A. Vilpišauskas suorganizavo pirmąjį plenerą. Per visą laikotarpį jo pagrindinis tikslas išliko nepakitęs – kurti menininkų ir vietos bendruomenės tarpusavio ryšius bei pagyvinti Šilavoto ir rajono kultūrinę veiklą.
Šilavoto Davatkyno meno kūrinių kolekcija yra ypatinga ir vertinga tuo, kad ji yra tarsi Šilavoto vaizdų archyvas, kuriame menininkai perteikė ne tik atvaizdo formas, spalvas, bet ir juntamas emocijas. Šiuose kūriniuose galima pastebėti ir įvairių autorių kūrybos raidą bei kaitą. O vietiniams gyventojams visuomet įdomu pažvelgti į įprastą aplinką atvykusio menininko akimis. Dėkojame šeimos klinikos MediCA gydytojai Inetai Marčiukaitytei, padėjusiai surengti šią parodą. Tikimės, kad ši paroda sveikatos problemų turintiems žmonėms padės praskaidrinti nuotaiką. Galbūt dar nebuvusius Šilavoto Davatkyne paskatins apsilankyti muziejuje ir jame vykstančiuose renginiuose.
Viktorija Lincevičiūtė