Laidojimo papročiai Prancūzijoje

Šį rudenį teko dalyvauti laidojimo apeigose Prancūzijoje, kurios man atgaivino prisiminimus apie prieš keletą metų matytas kitokio tipo laidotuves, tad norėčiau pasidalinti šia patirtimi su tautiečiais.

Prieš keletą metų mirus artimai vyro šeimos giminaitei, pirmą kartą stebėjau šarvojimo ir laidojimo apeigas šioje šalyje ir neatsistebėjau tradicijų ir papročių skirtumais.
Mirusi giminaitė buvo pašarvota namuose… miegamajame, savo lovoje! Kadangi velionė buvo laisvamanė, tad nebuvo giesmių nei religinės atributikos. Nebuvo jokių vainikų nei gėlių.
Šalia, virtuvėje ir valgomajame, gyvenimas tęsėsi. Atvykusieji pareikšti užuojautos buvo priimami šiose patalpose. Laidotuvių dieną į paskutinę kelionę palydėti susirinko tik giminaičiai, tuomet buvo atvežtas karstas, į kurį velionės palaikus perkėlė laidojimo apeigų tarnyba. Artimiesiems atsisveikinus, karstas buvo uždarytas ir automobilis pajudėjo į krematoriumą – tokia buvo mirusiosios paskutinė valia. Krematoriumo salėje giminaičiai keletą akimirkų gedėjo prie uždaryto karsto, skambant Andre Bocceli dainai, tokiu būdu pagerbdami mirusiąją ir jos kilmę. Niekas nepasiliko krematoriume laukti kremavimo pabaigos, tik vėliau patys artimiausi nuvyko stebėti pelenų krematoriumo sode išbarstymo ir lentelės su mirusiosios vardu įkėlimo procedūros.
Kaip man paaiškino artimieji, mirusiosios valia išbarstyti pelenus buvo netradicinė – paprastai pelenai supilami į dėžutę ir laidojami kapinėse. Deja, moteris buvo ypatingai stiprios valios, savo pageidavimus buvo surašiusi popieriaus lape ir jį prisegusi prie dokumentų.
O neseniai teko dalyvauti paskutiniame tradicinių ir beveik katalikiškų apeigų etape. Nuvykę į velionės namus kartu su artimaisiais papietavome, laukdami, kol bus atvežtas karstas iš 300 km tolybės. Po pietų atvyko keletas kaimynų bei draugų pareikšti užuojautą velionės dukrai. Pagaliau karstas buvo atvežtas ir pastatytas… sode. Artimieji gedėjo prie uždaryto karsto, papuošto keletu gėlių žiedų. Netrukus eisena pajudėjo į bažnyčią, esančią čia pat, vos už 200 m. Bažnyčioje laukė didelis būrys velionę pažinojusių žmonių, artimųjų draugai. Pasirodo, kad, norint laidoti su bažnytinėm apeigom, ne taip paprasta surasti kunigą. Į šią kaimo bažnytėlę kunigas atvažiuoja vos kartą per savaitę, o jo specialų atvykimą reikia užsisakyti.
Bažnytinės apeigos vyko panašiai kaip Lietuvoje, tik kunigo žodį papildė artimųjų pasisakymai, o apeigos baigėsi kaimo himno giedojimu.
Iš bažnyčios išneštas karstas buvo pastatytas prie šventoriaus vartų, kad kiekvienas galėtų atsisveikinti su velione, ranka paliesdamas karstą.
Stebino tai, kad nebuvo nešamos gėlės nei vainikai, o keletas atsiųstų užuojautos krepšelių su gėlėmis buvo pastatyti prie paruoštos vietos karstui įstatyti. Sakau įstatyti, nes karstas nebuvo užkasamas žeme, bet nuleidžiamas į atidarytą cementinį šeimos sarkofagą, pastatytą čia pat, šventoriuje esančiose kapinaitėse, kuriame buvo numatyta vieta velionei. Laidotuvių dalyviai karsto įamžinimo apeigoje nedalyvavo. Giminaičiai, svečiai, kaimynai buvo pakviesti į namus pagerbti velionę prie kavos, saldumynų ir balto vyno taurės. Pabendravę apie pora valandų žmonės išsiskirstė, o po vakarienės išvažinėjo ir artimieji.
Dana Arnaud