Kad mes galėtume džiaugtis laisve…

Prienų krašto muziejuje buvo surengta popietė, skirta Lukšų šeimai ir legendinio partizano Juozo Lukšos 65-osioms žūties metinėms paminėti. Renginyje dalyvavo Antano Lukšos artimieji, Pažėrų klebonas Kazimieras Skučas, kuriamo filmo „Laikom frontą“ autorius Aleksandras Vitkus, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkas Edvardas Strončikas, Prienų rajono savivaldybės vadovai bei daugybė partizaniniam karui bei Lukšų šeimai neabejingų žmonių.

Lukšų šeimą pristatė Prienų krašto muziejaus Veiverių padalinio muziejininkė Jovita Každailienė. Jos teigimu, kovoje su okupantais per dešimt metų vykusį karą, vadinamą rezistencija, partizaniniu karu, žuvo per 20 tūkstančių partizanų. Šiame negailestingame kare nukentėjo daugelis lietuvių šeimų. Tarp jų ir Lukšų šeima.
Lukšų šeima buvo įsikūrusi gražiame Juodbūdžio kaime. Nelengva dalia teko žinomų partizanų tėvui Simonui (1864–1947). Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė namai, pasiligojusi mirė jauna žmona Marija Valentaitė. Su ja Simonas buvo susilaukęs trijų vaikų – Marijos (1898–1994), Angelės (1900–1930) ir Vinco (1905–1993). Karo nusiaubtas ūkis neleido ilgai svarstyti: Simonas vedė antrą kartą. Pasirinko Oną Vilkaitę (1886–1960), kuri nuoširdžia motiniška meile apgobė ne tik savo vaikus, bet ir pirmosios vyro santuokos atžalas. Lukšai susilaukė dar keturių sūnų: Jurgio (1920–1947), Juozo (1921–1951), Antano (1923 – 2016) ir Stasio (1926–1947).
Partizanų motinai teko nelengva dalia: už laisvę aukojo didžiausią auką – savo sūnus.
Pirmasis žuvo Jurgis (Piršlys) – jis buvo nušautas savo tėviškės kieme. Tėvai jo negalėjo net palaidoti – Jurgio palaikus stribai išvežė į Veiverius išniekinti. Mama į drobulę susėmė žūties vietoje likusį sūnaus kraują ir užkasė darželyje po bijūnu. Mirus vyrui, į jo karstą įdėjo ir šią drobulę. Vėliau artimieji išsiaiškino, kad Jurgis buvo užkastas Skausmo kalnelyje. Ten Jurgiui Lukšai (ir dar dviem jo broliams, kurių palaikai nerasti) jau nepriklausomoje Lietuvoje pastatytas paminklas.
Stasys Lukša (Juodvarnis) 1946 metų sausio 1 dieną įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko 2 kuopos partizanų gretas, nuo rugsėjo buvo paskirtas Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio centro ryšininku su Tauro ir Didžiosios Kovos apygardomis. 1947 metų sausį grįžo į Tauro apygardą, buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininku. Rugsėjo 12 dieną okupanto kareiviams užpuolus Tauro apygardos puskarininkių karinę mokyklą Kazlų Rūdos miškuose, dengdamas atsitraukiančius bendražygius žuvo kautynių metu. Palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. 1998 metais Stasys Lukša – Juodvarnis, Tautvydas pripažintas kariu savanoriu (po mirties), suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu.
Antanas Lukša (Arūnas) 1946 m. tapo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės ryšininku, pasivadino slapyvardžiu Arūnas.Tų pačių metų birželio mėnesį dalyvavo kautynėse Mozūriškių miške. 1947 m. Antanas Lukša grįžo į Tauro apygardą, buvo paskirtas Geležinio Vilko Žvalgybos skyriaus viršininku, po poros mėnesių – Tauro apygardos Ryšių poskyrio viršininku. Dalyvavo kuriant Birutės rinktinę Kaune. Birželio mėnesį pakliuvo į pasalą ir buvo suimtas. Po žiaurių MGB tardymų 1947 m. rugsėjo mėnesį buvo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Kalėjo Komijos, Tiumenės, Irkutsko, Magadano srities lageriuose. 1956 m. paleistas iš lagerio grįžo į Lietuvą ir pradėjo kurti gyvenimą iš naujo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Antanas Lukša įsijungė į valstybės atkūrimo ir stiprinimo darbus. Turėdamas didžiulį autoritetą tapo ir ilgus metus buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovu.
Antano Lukšos veikla ir nuopelnai Lietuvai bei tautai buvo atitinkamai įvertinti. Buvusiam partizanui suteiktas dimisijos kapitono laipsnis. Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi ir Lietuvos Nepriklausomybės bei Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais, įvairiais Seimo, Kauno miesto ir Kauno rajono apdovanojimais. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Antaną Lukšą apdovanojo savo organizacijos aukščiausiu apdovanojimu – 1-ojo laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ ir suteikė Garbės pirmininko titulą. 2014 m. A. Lukšai buvo suteiktas Prienų miesto Garbės piliečio vardas.
Vytis,  Skirmantas, Kazimieras,  Araminas, Kęstutis, Skrajūnas, Miškinis, tai  Juozas Lukša – legendinis Lietuvos partizanas.
1946-ųjų pradžioje įsijungęs į ginkluotą kovą jis ėjo įvairias atsakingas pareigas: Lietuvos Partizaninio sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininko, Vyriausiojo ginkluoto partizanų štabo adjutanto, Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės spaudos ir propagandos skyriaus viršininko, Tauro apygardos leidžiamų laikraščių „Laisvės žvalgas“ ir „Kovos kelias“ redaktorius.
1947 m. apygardų vadų suvažiavime J. Lukša paskiriamas Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu. Jam buvo pavesta suformuoti Birutės rinktinę su centru Kaune. Tais pačiais metais buvo pasiųstas į užsienį susisiekti su Vakarų valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis. 1948 – 1950 m. gyveno Vakarų Europos valstybėse.
Gyvendamas Vakaruose jis ne tik baigė prancūzų ir amerikiečių žvalgybos mokyklų kursus, popiežiui Pijui XII perdavė Lietuvos katalikų laišką, bet ir, negalėdamas grįžti į Lietuvą, pradėjo rašyti knygą apie ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje. Jo knyga „Partizanai už geležinės uždangos“ pirmą kartą buvo išleista Čikagoje 1950 m.
1948 m. Paryžiuje J.Lukša susipažino su Nijole Bražėnaite, su kuria po poros metų susituokė Vokietijoje. Deja, sutuoktiniams nebuvo lemta gyventi drauge – bijodamas, kad nebūtų demaskuotas, Lukša turėjo slapstytis. Vienintelė galimybė palaikyti ryšius su žmona buvo laiškai. J. Lukšos – Daumanto rašyti laiškai žmonai Nijolei buvo išleisti atskira knyga „Laiškai Mylimosioms“.
1950 m. rudenį, grįžęs į Tėvynę, Juozas savo miško broliams parveža liūdną žinią – esame palikti vienui vieni.
Per visus vienuolika kovos metų vienam narsiausių Lietuvos partizanų vadų daugybę kartų pavyko išvengti šalia tykojusios mirties, tačiau 1951 m. rugsėjis jam lemtingas.  Išduotas buvusio bendražygio J. Kukausko – Dzykio, Pabartupyje (netoli Garliavos, Kauno r.), jis pateko į sovietinio saugumo agentų smogikų pasalą ir per susirėmimą žuvo. Kur savo aukas laidojo Kauno MGB budeliai, nežinoma iki šiol.
Už nuopelnus Lietuvos ginkluotoje rezistencijoje Juozui Lukšai nepriklausomoje Lietuvoje buvo suteiktas Laisvės kovotojo statusas, dimisijos majoro laipsnis, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, I laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas (po mirties).
Mano gimtinę Barauskinės kaime nuo Lukšų tėviškės skiria tik kilometro miško ruožas. Mane krikštijo kunigas Krupavičius, kuris sutuokė ir Juozą Lukšą, – vardindamas šias ir kitas bendrystes, siejusias jį su Lukšų šeima, kalbėjo klebonas Kazimieras Skučas, visus renginio dalyvius sutelkęs bendrai maldai už Lukšų šeimą.
Antano Lukšos artimieji: žmona Eugenija, dukra Dalia, sūnus Kęstutis renginio metu muziejui perdavė dovaną – kompozitoriaus, poeto Antano Paulavičiaus kostiumą, kurį jis vilkėjo, kai rašė ir pristatinėjo visuomenei poemą apie Juozą Lukšą „Partizanas Daumantas“. Kostiumą kartu su originaliais laiškais prieš 20 metų Antanui Lukšai perdavė Nijolė Bražėnaitė – Lukšienė – Paronetto.
Kiek anksčiau muziejui Antano Lukšos šeima yra perdavusi per 700 knygų, kai kurios iš jų labai retos. Ši biblioteka tikrai ras tinkamą vietą būsimoje Lukšų šeimai skirtoje ekspozicijoje.
Prisiminimais pasidalijo ir medicinos profesorius Aleksandras Vitkus, kuriantis filmą apie Antaną Lukšą bei visą Lukšų šeimą „Laikom frontą“.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkas Edvardas Strončikas apgailestavo, kad sąjungai netekus Antano Lukšos, ji pasuko labiau administraciniu keliu. Prisimindamas bendrą veiklą, džiaugėsi, kad Antanas Lukša, kurio profesija mokytojas, labai daug ko išmokė ir jį patį: Lietuvos istorijos, kalbėjimo viešumoje ir kitų dalykų. E.Strončikas priminė ir nuo Antano Lukšos neatsiejamus žodžius: „Laikom frontą!“.
Renginį pagyvino Prienų meno mokyklos mokinių atliekami muzikiniai kūriniai.
Laima Duoblienė