Jieznan – į švento Roko atlaidus

Vartant seną mamos maldaknygę, pradeda atgal suktis laikas. Pasisuka ir sustoja pačiame praėjusio amžiaus viduryje. Iš atminties išnyra ankstyvas rugpjūčio sekmadienio rytas. Tėvas kinko arklį, o aš, užlipęs ant suolo, atremto į pinučių tvorą, žiūriu į lygų kaip stiklas Švenčiaus ežero paviršių, parausvintą tekančios saulės, ir net šokinėju iš džiaugsmo. Šiandien važiuosim į švento Roko atlaidus Jieznan. Tų atlaidų aš jau seniai laukiu. Mano, septynerių metų berniuko, vaizduotę kaitina tokia ilga dvidešimt keturių kilometrų kelionė per niekada nematytus kaimus ir miškus. Taip toli man dar niekada neteko būti. Jau kelis vakarus, sėdėdamas ant didžiulio akmens, žiūrėdavau į atšliaužiantį iš raisto rūką ir girdėdavau tolimų miškų ošimą, matydavau kloniuose blizgančius ežerus, nepažįstamų trobų skardinius stogus ir dideliuose sodybų medžiuose pūpsančius gandralizdžius.
Šventadieniais mama nusivesdavo į palivarką pas vyriausiąją tėvo seserį Aliuką, ištekėjusią už „amerikono“. Mat tetos vyras prieš Didįjį karą iš carų okupuotos Lietuvos su škaplieriuosna įsiūtu žiupsneliu žemės išvažiavo į Ameriką ir, po keliolikos metų grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, už anglių kasyklose užvargtus dolerius nusipirko dalį į Lenkiją pabėgusio dvarininko žemės bei pastatus.
Kol moterys gonkose šnekučiuodavosi, aš didžiuliame sode skindavau serbentus, vyšnias. Paskui, sėdėdamas ant kalniuko, valgydavau ir žiūrėdavau į meldų prižėlusiame tvenkinyje plaukiojančias žąsis. Dairydavausi, nes bijojau žąsino, kuris buvo mane skaudžiai apkūlęs, net sukruvinęs. Dabar tos gražios sekmadienių išvykos – tik prisiminimuose. Tetos šeimą, kaip buožes ir darbo žmonių išnaudotojus, išvežė pas baltąsias meškas. Palivarke jau gyvena dar Smetonos laikais savo žemę pragėrę latrai. Netrukus į „buožių lizdą“ patupdytą „gegužiuką“ paskirs vadovauti prievarta sulipdytam kolchozui. Bet greitai ūkį pragers ir perkels į kitą kolchozą. Tuos laikus žmonėms dar ilgai primins dainelė: „Kviečiai – į Žiežmarius, grikiai – į Trakus, pragėrė Masionis kolūkio javus“. Tai dainelei dabar – jau per šešiasdešimt metų. Bet mano kartos žmonės dar prisimena. Prisimena ir keletą kolchozo pirmininkų, per gerklę pravariusių žmonių užaugintus rugius, kviečius, miežius… Tie prisiminimai – tai lyg savotiškas paminklas bolševikų sukurtai betvarkei Lietuvoje.
Į krikšto mamos sodybą anapus Alėcos upelio nueinu ir vienas. Malonu žaisti ir kalbėtis su pussesere Janyte. Tačiau dažniausiai bėgu į alksnyną už daržinės rinkti žemuogių ar aviečių. Tos uogos, suvertos ant smilgų, ir dabar vis dar kvepia seniai prabėgusiomis vasaromis, bet pats gražiausias vaikystės prisiminimas – atlaidai. Tie sielos dugne nusėdę atlaidai atplaukia iš aplinkinių bažnytkaimių ir miestelių su smilkalų ir žvakių dūmų kvapais, atgaivina senus prisiminimus, prikelia užmarštin nugrimzdusius įvykius, žmones, istorijas… Negali būti tokių laikų, kad žmonėms nereikėtų jų istorijos. Gal tam mažyliui, kuris vaikystėje verdavo žemuoges ant smilgų, bet negalėjo skaityti sovietų valdžios uždrausto Vytės Nemunėlio, daug ir nebuvo duota. Gal? Bet paskui jau suaugęs, Lietuvos atgimimo metais, tas vaikas perskaitė ir B. Brazdžionį, ir J. Aistį, ir A. Šapokos „Lietuvos istoriją“. Bet kas buvo paskui jau nebe tas. Viskas nebe tas, kas buvo paskui.
Nuo Jiezno atitekėjusi mama dažnai prisimindavo Smetonos laikų miestelio žydų krautuves, kermošius, Kašonių, Marginių ir Juodaviškių kaimus, per karą vokiečių sušaudyto žydo Laiškės malūną… Kaimuose aplink Jiezną gyveno jos tėvas su pamote, keturios seserys ir keturi broliai. Tik pats vyriausias Jonas dingo Antrojo pasaulinio karo audrose. Mama dažnai pasakodavo, kaip brolis, pabėgęs iš darbų Vokietijoje, įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus kariuomenę, bet, artėjant rusams, pasitraukė į Vakarus, ir jokios žinios.
Žvengia pakinkytas arklys. Aš jau sėdžiu vežime ant paklode uždengto šieno. Ateina pasipuošę tėvai. Mama tokia jauna, graži, kvepianti odekolonu ir muilu, vis dar iš senelės atsargų, parsivežtų po Didžiojo karo iš Rusijos. Ir mane mažą mama geldoje prausdavo tuo senelės muilu. Jis buvo toks gražus ir taip skaniai kvepėjo, kad kartą net atsikandau, bet daugiau nenorėjau. Tėvas lyg būtų nužengęs iš vestuvinės nuotraukos, kabančios troboje ant sienos. Tas pats kostiumas, kaklaraištis, kaip ir tą atmintiną 1941 metų vasario 16 dieną po šliūbo Užuguosčio bažnyčioje.
Keldami dulkes, smagiai dardame Žiežmarių – Stakliškių žvyrkeliu. Trumpindami kelią, sukame mažai pravažinėtais šunkeliais per Sepijoniškes, Ašmenas, Žiukiškes, Unkonis, Medžionis, Mockonis… Dainelę apie pastarojo kaimo vyrų „žygdarbį“ jau buvau ir aš girdėjęs ir keletą posmelių mokėjau atmintinai:
Alėca ūžė, medžiai siūbavo,
Mockonių vyrai briedį sugavo.
Kas stvėrė šatrą, kas griebė kriūką,
Tiktai paliko iš briedžio mūką.
Tais laikais briedis mūsų kraštuose buvo retas žvėris, ir garsas apie šakotaragio nugalabijimą sklido greitai. Nežinomas poetas į dainos posmus įpynė net „narsiausių“ vyrų pravardes, vardus…
Atsiveria nežinomi, niekada nematyti laukai su rugių gubomis, su ražienose stipinėjančiais gandrais, su nubalusių miežių ir avižų lopinėliais… Nežinomi tik man, pirmą kartą važiuojančiam šitais keliais. Tėvas vardina ne tik kaimų pavadinimus, bet žino net upelių ir miškų vardus. Aš viską deduosi į galvą. Po dešimties metų, važiuodamas dviračiu šitais keliukais melioruoti Sudvariškių kaime į Alšią įtekančio bevardžio upelio, atpažinsiu ir pašauksiu vardu kadaise tėvo parodytą raistą, kalną, akmenį… Per 1961 metų moksleivišką vasarą melioracijoje uždirbau 80 rublių ir pasijutau turtingas. Jundeliškių MTS-e atsiėmęs atlyginimą, nuvažiavau į Jiezną ir nusipirkau ne tik kelnes, megztuką, batus, bet ir knygų – P. Širvio „Beržų lopšinę“, Just. Marcinkevičiaus „Dvidešimtą pavasarį“, „Pušis, kuri juokėsi“, Jo išverstą S. Jesenino „Baltoji obelų pūga“, „Pirmąją knygą“ ir įnikau į poeziją. Mat šių poetų eilėraščiai buvo tokie mieli, švieži ir gražūs, nė kiek nepanašūs į pradinėje ir septynmetėje iškaltas „medines“ stalininių poetų eiles.
Vaikystėje labai laukdavau Kalėdų, Velykų, atlaidų, bet labiausiai – kūčiukų, margučių ir ilgo, į blizgantį popierių suvynioto saldainio, tirpstančio burnoje. Kūčių vakarą, lūkuriuodamas iš daržinės su maišu šieno ateinančio tėvo, nuolat žvilgčiodavau pro užšalusius dvigubus trobos langus. Ir kai mėnulio šviesoje sušmėžuodavo tėvo siluetas, netverdavau džiaugsmu. Ant stalo paskleistas šienas pakvipdavo vasara. Mama, užtiesusi baltą staltiesę, kraudavo Kūčių valgius. O jų būdavo tiek daug – net dvylika, ir visų norėjosi paragauti. Senelė tokia proga iš kuparėlio, atsivežto iš Marginių kaimo, išimdavo ir visiems rodydavo savo pusbrolio prieš Didįjį karą iš Seinų kunigų seminarijos atsiųstas atvirutes su šv. Kalėdom ir šv. Velykom. Jos buvo tokios mielos ir gražios ir ilgai šildė mano alkanos partizaninio karo metų vaikystės dienas. Bet seminaristas, nusižiūrėjęs gražią merginą, metė kunigystę ir Didžiojo karo frontuose paguldė galvą už carą.
…Nuo didesnių kalnelių sublizga ežerai. Pirmiausia – Noreikiškių, paskui – Pieštuvėnų, į kurį įteka Alėca, prasidedanti mūsų kaime. O iš ežero išbėganti upelė jau vadinasi Alšia, nes ir paties Pieštuvėnų ežero tikras vardas – Alšia. Mat daugelio ežerų vardus žmonės užmiršo ir vadina artimiausio kaimo vardu. Jos vandenys suka Alšininkų malūno girnas. Toliau Krasausiškių kaimo gryčios, aptūpusios nedidelį ežeriuką, Sudvariškės, Sobuva, Marginiai, ir vežimas jau darda per Jiezno bruką. Aš pirmą kartą miestelyje, pirmą kartą važiuoju akmenimis grįstu keliu. Dairausi į abiejose kelio pusėse sustojusius namus ir prisimenu, kaip mama, kepdama blynus, dainuodavo:
Jiezno miestelis gražiai atrodo,
Paštas, vaistinė po vienu stogu.
Jiezno miestelis jau turi vardą –
Jonas Remeika nešioja kardą.
Jiezno miestely – trys restoranai,
Kur uliavoja mūs chuliganai.
Miestelis pilnas vežimų su į viršų iškeltomis ienomis, arklių. O žmonių, žmonių – tik marguoja skarelės, kepurės, ryšuliai… Mama vedasi mane į šventorių, į bažnyčią. Tai sena ir labai graži bažnyčia. Žiūriu ir negaliu atitraukti akių nuo šventųjų paveikslų, nuo nišose įrengtų aukso spalva blizgančių altorių. Spraudžiamės į bažnyčios rūsį. Visur karšta, tvanku, kvepia žvakių ir smilkalų dūmais. Šventoriuje su vėliavomis ir giesmėmis eina procesijos. Mažos, baltomis suknelėmis mergaitės barsto gėles. Man labai smalsu viską pamatyti, bet, bijodamas atsilikti ir pasiklysti, laikausi mamai už rankos, o kitoje spaudžiu keletą į blizgantį popierių suvyniotų atlaidų saldainių.
Po atlaidų važiuojame pas mamos seserį Antosę į Daukantus. Tai nedidelis kaimas gražiame Nemuno slėnyje už septynių kilometrų nuo Jiezno. Svečių priguža pilnas kiemas. Vyrai rūko, kalbasi ir laukia vaišių. O aš pirmą kartą išvystu Nemunu pūškuojantį garlaivį ir lydžiu akimis, kol dingsta upės vingyje.
Svečiai greitai apsėda troboje sustumtus stalus. Valgo. Vyrai išlenkia vieną, kitą stiklelį. Moterys, vos lūpas suvilgiusios, pastato atgal, kažką pasišneka tarpusavyje ir neseniai žuvusio partizano sesuo pradeda dainą:
Aš negaliu prie jo prieiti,
Nušluostyt kraujo nuo kaktos
Ir paskutinį kart priglausti
Prie širdies mylinčios karštos.
Dainuoja ir braukia ašaras ne tik partizano sesuo, bet ir kitos moterys. Okupantai ir skrebai partizanus vadina banditais ir visaip stengiasi apjuodinti, ištrinti iš atminties. Bet dainose ir žmonių širdyse jiems pastatytų paminklų niekas nesugriaus. Pats partizaninis karas jau blėsta. Miškuose dar atsišaudo išlikę nedideli būreliai vyrų, išėjusių kovoti už laisvą Lietuvą, bet jau visi supranta, kad nėra jokios vilties. Tik tremtinių ešelonai vis rieda ir rieda į Sibirą. Greitai į Krasnojarsko kraštą išveš ir žuvusio partizano seserį.
Moterims nutilus, užtraukia vyrai:
Skrebai skeltanagiai, neretinkit miškų,
Į Sibirą nevežkit mūs brolių lietuvių.
Jų balsai tokie stiprūs, kad net kelis kartus sumirkčioja palubėje deganti lempa. Varžytuvės tęsiasi. Vėl uždainuoja moterys:
Neverki, motinėlė, Sibyriun išvežtų,
Tik verki ,motinėlė, ant gatvės gulinčių.
Sibyriun išvežtieji pavargs ir vėl sugrįš,
Ant gatvės gulintieji šviesybės nematys.
Įkaitę nuo dainų ir samanės visi tik klega, šurmuliuoja. Vyrai išsitraukia tabako kapšus, padarytus iš barono mašnos, plėšia laikraščio skiautes, dūmina suktines ir politikuoja. Jau niekas netiki, kad amerikonai su anglais puls rusą ir išvaduos Lietuvą. Netiki, nors vakarais dažnas pasiklauso „Amerikos balso“.
Neseniai žuvusio partizano brolis Juozas atsineša armoniką, perbėga pirštais klavišus vieną, kitą kartą ir, parinkęs melodiją, plėšia linksmą „dainušką“.
Besiklausydamas tų dainų bei kalbų, aš ir užmiegu. O rytą, šurmuliuojant svečiams, pabundu. Šeimininkai sodina už stalo. Paskubomis užkandę, svečiai lipa į vežimus. Išvažiuojame ir mes. Grįžtame tuo pačiu keliu. Gulėdamas ant šieno, dairausi į Pelekonių miškus. Vežimas supa, siūbuojasi į šonus, ir aš pradedu snausti. Dar kuri laiką girdžiu vakarykščio baliaus šurmulį, dainas, muziką, bet greitai nugrimztu į miego karalystę ir vaikštau partizanų takais, kol vežimas sustoja mūsų sodybos kieme.
Jonas Staliulionis