Arkliai – ir verslas, ir pomėgis…

Graižbūdės kaimo ūkininkas Mindaugas Kėvala savo ūkį vadina mišriu, bet svarbiausia jame, žinoma, Lietuvos sunkiųjų veislės arklių banda. Pasak trisdešimtmetį peržengusio ūkininko, arkliai – tai ir verslas, iš kurio gali pragyventi, ir pomėgis, Kėvalų giminėje keliaujantis iš kartos į kartą.

– Arklius augino mano prosenelis, senelis, arkliai rūpėjo ir mano tėvui. Dar iš vaikystės atsimenu, kad net ir gyvenant Garliavoje mūsų namuose pagarbioje vietoje kabojo smetoniniai pakinktai, – sako prosenelių žemėje ūkininkaujantis Mindaugas.
Tiesa, buvo laiko tarpas, kai Kėvalų sodybvietė, praūžus melioracijai, buvo sulyginta su žeme, bet Mindaugo tėvas, matyt, nebuvo praradęs vilties sugrįžti prie žemės, kad ir pakinktus saugojo. Tikėjosi, jog dar bus reikalingi. O kai tik atsirado galimybė atsiimti tėvų turėtą žemę, be didelių svarstymų nusprendė grįžti į tėviškę, kad ir ant plyno lauko. Kartu su tėvais į Graižbūdę 1992 – aisiais susiruošė ir Mindaugas. Žinoma, tuomet jo, dešimtmečio, nelabai kas ir klausė. Vyresni broliai ir seserys turėjo galimybę nuspręsti, ką renkasi. Jie pasirinko miestą. Mindaugas, kaip šiandien atsimena tą dieną, kai tėvas atsivežė parodyti tėviškės. Sustojo jie tada kviečių lauke, aplinkui tuščia, bet tėvas nuramino: „pasistatysim namą ir gyvensim“.
Pirmiausia susirentė namelį šeimynai prisiglausti ir tvartą pirmiesiems gyvuliams, karvei ir arkliui, kuriuos tėvai ruošdamiesi ūkininkauti iš rudens buvo nusipirkę dar gyvendami Garliavoje. Žiemai tėvas buvo juos įkurdinęs rekonstruotame šiltnamyje.
Paskui vienas po kito kilo kiti pastatai. Šiandien tas pirmas gyvenimui namas jau likęs kieme tik kaip anų dienų reliktas. Ir tėvai, ir Mindaugas su žmona Joana įsikūrę jaukiame mūriniame name.
– Gal ir keistas man tada atrodė tėvų priimtas sprendimas kraustytis į kaimą, bet šiandien mane iš Graižbūdės niekas neiškrapštys, – tvirtina Mindaugas.
Jam pritaria ir žmona Joana, į Graižbūdę atitekėjusi iš netolimo, beveik kaimyninio kaimo. Abu, sako, gerai jaučia vienkiemio ir savo kiemo privalumus. Pasak jų, kuo toliau nuo šurmulio, tuo geriau ir jiems, ir jų vaikams, saugiai besijaučiantiems tėvų bei senelių draugėje. Be to, ir Prienai, Marijampolė, Kaunas visai šalia.
Kėvalos šiuo metu dirba beveik 100 ha žemės, dalis jos nuosava, kita pusė – nuomojama. Didžiausias dėmesys, kaip jau minėjo Mindaugas, veislinių arklių banda. Šiandien jo kaimenėje – per penkiasdešimt veislinių kumelių. Galėtų laikyti ir daugiau, nes paklausa yra, tik reikia didesnio tvarto. Planavo jau šiemet pradėti statybas, bet įstrigo žemės derinimo klausimai, todėl bandos plėtros reikalai kiek atsidėjo ateičiai.
– Bet tik laikinai, nes arklininkystė turi perspektyvą,- tikina Mindaugas, pasakodamas, kad jo ūkyje užauginti arkliai keliauja į Baltarusiją, Italiją, yra paklausūs ir Lietuvoje.
Nei Mindaugas, nei Joana nesiskundžia, kad kaime sunku. Jų manymu, jeigu dirbi, tai ir užsidirbi. Be arklių, Kėvalos dar augina javus. Dalis jų lieka ūkyje pašarui, dalį parduoda.
Mindaugas, padedamas tėvo, kol kas ūkyje tvarkosi vienas, turi visą reikiamą techniką ir žinių. Mat mokėsi Mastaičiuose, o vėliau įgijo agronomo kvalifikaciją A. Stulginskio universitete.
Kėvalos sako, kad jiems pasisekė, nes netoliese įsikūrę kaimynai Vaikšniai taip pat augina arklius. Tiesa, jie augina sportinius žirgus, bet pasitarti vieni su kitais tikrai gali. Vaikšnys ne tik geras treneris, bet ir kaustyti arklius puikiai moka. Vaikšnienė – menininkė, ypač mėgstanti piešti arklius, tad ir jaunųjų Kėvalų svetainę puošia jos pieštas paveikslas. Paveikslą su žirgais šio krašto arklių augintojai padovanojo ir veiveriškiui kunigui, Pažėrų klebonui Kazimierui Skučui, su kuriuo taip pat bičiuliaujasi. Dažnai Kėvalų arkliai įvairiomis progomis traukia ir kunigo restauruotas karietas. Sako, su klebonu apie arklius jau pasikalbanti ir penkiametė Goda.
Taigi šviesu liko apsilankius jaukiuose Kėvalų namuose ir svarbiausia – pabendravus su tikinčiais savo darbo bei kaimo perspektyva jaunais žmonėmis.
Ramutė Šimukauskaitė