Iš prisiminimų…

…Vieną iš rudens naktų prieš daugelį metų į brandaus amžiaus dviejų žmonių sodybą, esančią netoli Balbieriškio, įsibrovė plėšikai. Jie sugriebę abu senolius mušė, kankino, reikalavo pinigų, aukso. Dviese senelį kankino tiesiog lovoje, o senelė sugebėjusi ištrūkti iš trečiojo plėšiko rankų išbėgo į verandą, užtrenkė duris ir per lauką pabėgo kaimynų link. Kaimynas apie įvykį pranešė policijai. Nusikaltėliai greitai paspruko. Atvykusi iš Prienų policijos operatyvinė grupė namo šeimininką rado jau nebegyvą. Kambariuose viskas buvo sujaukta, ieškota pinigų. Prasidėjo nusikaltimo tyrimas.
Balbieriškyje gyvenantis čigonas tos dienos pavakare prie kelio Prienai – Alytus ant Balbieriškio kalno, atvažiavęs su arkliu, pjovė žolę pagrioviuose, ruošdamas pašarą savo arkliukui. Kelyje prie jo sustojo raudonos spalvos „Moskvičius“, už vairo sėdinti moteris čigono paklausė, kaip nuvažiuoti į „Balboriškį“. Čigonas parodė važiuoti tiesiai, ir automašina su keletu joje sėdinčių asmenų nuvažiavo. Čigonui įstrigo žodis „Balboriškis“ – visi suvalkiečiai ar dzūkai puikiai žino Balbieriškio pavadinimą, todėl šie asmenys turėjo būti nevietiniai. Čigono papasakotas atvejis mums suteikė galimybę siaurinti įtariamų asmenų sąrašą. Paieškos priemonės buvo nukreiptos į raudoną moskvičių su moterimi už vairo. Vienas iš tokių moskvičių buvo aptiktas Akmenėje. Keletas darbuotojų skubos tvarka išvyko į Akmenę. Bendradarbiaujant su vietos darbuotojais domėjomės, kas važinėja su raudonuoju moskvičium. Surinkus pakankamai žinių apie moskvičiaus savininkės ir jos bendrų gyvenimo būdą buvo nustatytas įtariamųjų asmenų ratas, jais tapo trys vyrai ir dvi moterys. Buvo nustatytas ir maršrutas, kuriuo jie važiavo iš Akmenės, turėdami rankose raštelį su užrašu apie sodybą Balbieriškyje. Deja, žemaitė blogai perskaitė miestelio pavadinimą ir tai buvo jos lemtinga klaida. Teismas jiems tarė galutinį žodį. Kiekvienas nusikaltimas privalo būti atskleistas, o kalti asmenys nubausti.
Šį nusikaltimą savo prisiminimuose aprašė kriminalinės paieškos darbuotojas, pensininkas, milicijos majoras Vytautas Zienius. Apie savo gyvenimą ir veiklą jis parašė ir mums.

Veterano dalia
Aš, Vytautas Zienius, esu gimęs 1932 m. vasario mėn. 21 d. Šilavoto kaime, ūkininko šeimoje.Tėvai turėjo 8 ha žemės, vertėsi žemdirbyste. Šeimoje augome septyni vaikai: keturi berniukai ir trys mergaitės. Vienas brolis buvo už mane trejais metais vyresnis, visi kiti – jaunesni. Su mumis kartu gyveno abu tėvo tėvai. Žemė ir sodyba pagal testamentą atiteko mano tėvui, todėl jis privalėjo išmokėti dalias po 1000 Lt savo broliui, trims seserims ir pilnai aprūpinti bei prižiūrėti savo tėvus. Motina, ateidama į marčias, atsinešė iš savo brolio 5000 Lt dalios.
Vaikystė prabėgo nerūpestingai. Vyresnysis brolis Albinas mane ir mokė, ir auklėjo. Namuose aš mokiausi abėcėlės, skaitymo, skaičiavimo iš brolio knygų ir pirmoje mokyklos klasėje aš puikiai jaučiausi. Šilavote aš baigiau septynias klases, tik tiek jų ten buvo. Tačiau nepamirškime, kad tai buvo karo metai, visi karo metai: nuo 1939 iki 1946 m.
Prienų gimnazijoje baigiau 10 klasių. Toliau mokytis negalėjau, kadangi tėvai neturėjo iš ko mus rengti ir maitinti, teko galvoti, kaip išgyventi pačiam. Pradėjau dirbti rajono Vykdomajame komitete (dabar savivaldybė) instruktoriaus pareigose. Iš karto buvau išsiųstas šešiems mėnesiams į kursus Vilniuje. Baigęs kursus dirbau ir mokiausi vakarinėje mokykloje, vienuoliktoje (baigiamojoje) klasėje. 1952 metais sausio mėn. buvau paimtas į kariuomenę. Kariuomenėje baigiau vienerių metų aviacijos mokyklą, išmokau aptarnauti reaktyvinius karo lėktuvus, paruošti juos skrydžiui, priimti po skrydžio. Po trejų metų ir trijų mėnesių grįžau į Prienus.
Ilgai galvojau, kaip toliau gyventi: ar tenkintis turimu darbu Vykdomajame komitete, ar tęsti mokslą toliau, stengiantis įsigyti kokią nors specialybę. Vyresnysis brolis įstojo į pedagoginį institutą, tačiau neturėjo pinigų sumokėti už mokslą ir buvo priverstas nutraukti studijas. Aš irgi neturėjau lėšų mokslui.
Bendraklasis Paltanavičius patarė stoti į Kauno milicijos mokyklą, kur bus pilnas aprūpinimas ir dar stipendija. Abu su Paltanavičium ten įstojome ir po dvejų metų tapome milicijos leitenantais, juristais – kriminalistais. Buvau paskirtas į Alytų kriminalinės paieškos vyr. inspektorium. Kriminalinė paieška – tai sunkių nusikaltimų aiškinimas, jų profilaktika, darbas su žmonėmis. Dirbdamas Alytuje tęsiau mokslą Maskvos aukštojoje milicijos mokykloje ir po penkerių metų jau turėjau juristo aukštojo išsilavinimo diplomą. Buvau perkeltas į Kėdainių rajono milicijos skyrių, kuriame tęsiau darbą pagal savo specialybę. Kėdainiuose dirbau dešimt metų kriminalinės paieškos srityje. Žmona Irena tapo mano bendražyge ir moraline patarėja, turime dukrą Astą, greit bus mūsų bendro gyvenimo didysis jubiliejus.

Gyvenimo kaita
Gyvenimas susiklostė taip, kad per mažai skyrėme dėmesio mano ir žmonos tėvams, kuriems reikėjo daugiau paramos, visi buvome paskendę savuose rūpesčiuose. Aš suradau galimybę sugrįžti gyventi ir dirbti į Prienus, taip susidarė galimybė dažniau lankytis pas tėvus, jiems padėti. Dar dešimt metų dirbau Prienų vidaus reikalų skyriuje. Turėdamas 32-ejų metų darbo vidaus reikalų sistemoje stažą išėjau į atsargą. Neilgai ilsėjaus. Po dviejų poilsio mėnesių buvau pakviestas į Prienų autotransporto įmonę dispečerio, juristo pareigoms. Čia dirbau dar 12 metų. Iš viso turiu keturiasdešimt penkerius metus bendro darbo stažo.
Kokia pensininko dalia? Atsakant trumpai – gera. Nėra reikalo ryte skubėti į darbą, jautiesi pats sau ponas, ką sau įsakai, tą ir įvykdai. Daugiau dėmesio galima skirti fizinės mankštos, poilsio, sveikatinimosi priemonėms. Daug padėjo sveikuolių klubas, kuriame radau daug bendraminčių, buvau skatinamas aktyvinti sveiką gyvenimo būdą. Visa tai leidžia lengviau judėti, džiaugtis gyvenimo malonumais. Sveiko gyvenimo būdo palaikymui ir šiandien naudoju:
. Oro ir vandens ozonatorių – kuris gaivina orą ir dezinfekuoja organines liekanas ore, vandenyje ar ant maisto produktų.
. Vandens aktyvatorių,– kuris namų sąlygomis stimuliuoja pagaminti šarminį ir rūgštinį vandenį. Šie vandenys naudojami daugeliui negalių šalinti iš organizmo.
. Vibroakustinį aparatą „Vitafon“, kurio pagrindą sudaro lokalinis kraujo ir limfos tekėjimo padidinimas kapiliaruose.
. Kvėpavimo aparatą „Samozdrav“,kuris padeda mažinti spaudimą ir su juo susijusias negalias.
Laisvalaikiu sukūriau giminės medį. Surinktos medžiagos pagrindu gimė albumas su visų šeimų fotonuotraukomis bei trumpais gyvenimo aprašymais. Šis albumas ir po šimto metų primins vaikaičiams apie mūsų giminės genealogiją. Mano prosenelio paminklas ir dabar stovi Prienų senosiose kapinėse. Jis už mane vyresnis lygiai vienu šimtu metų. Šio albumo kopija padovanota Šilavoto „Davatkyno“ vadovei Danguolei, kadangi mūsų giminė glaudžiai susijusi su Davatkynu. Laisvalaikiu mėgaujuosi fotografija, kompiuteris padeda nuotraukas gaminti ir daugiau pramogų surasti. Kartais bandau savo jausmus reikšti eilėmis.
Neseniai minėtos Angelų sargų dienos proga visiems policijos darbuotojams noriu palinkėti kuo geriausios kloties jų garbingame darbe bei santarvės šeimose.
2016 m. Vytautas