Prarastų godų duetas

Tais laikas pasaulis buvo sukonstruotas taip, kad kiekvienas žmogus jame vaidintų apibrėžtą vaidmenį. Žmonės lyg ir turėjo laisvą valią, tačiau toji valia veikė tam tikrose ribose.
Tais laikais žmonės, ištrūkę iš buvusių uždarų rezervatų, puldavo blaškytis po pasaulį it pamišėliai. Tik labai pamaži susivokdavo, jog reikšmingiausi dalykai neretai lieka kaip tik ten, iš kur jie strimgalviais paspruko.
Tais laikais kai kurie žmonės tiesiog fantastiškai greit iškildavo aukštyn, tačiau dėl to prarasdavo visas žmogiškas savybes, o kartais ir apskritai bet kokias savybes.
Tais laikais valdyti panūsdavo egzotiškiausių profesijų ir keisčiausių biografijų žmonės.
Tais laikais skelbtis nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje buvo gero tono ženklas. Žmogus netyčia išsitaręs, kad gyvena visai neblogai, rizikavo būti amžiams pasmerktas.
Tais laikais tai buvo pakvaišusių bankininkų ir dar labiau pakvaišusių politikų kraštas.
Tais laikais žmonės išties skendėjo baimėje ir nežinioje, nes jų pasaulis pernelyg  sparčiai keitėsi.
Tais laikais už atskirą mokestį buvo galima nusipirkti viską – išskyrus jaunystę ir meilę.
„Prarastų godų kvartetas“, Ričardas Gavelis (1950-2002)
Po pirmojo rinkimų į Seimą turo pasiėmiau savo bičiulio Ričardo Gavelio „Prarastų godų kvartetą“ – kūrinį, kurį autorius laikė toli gražu ne pačiu geriausiu. Taip sakant, įkvėpimui. Ir negaliu pasakyti, kad visai nepadėjo. Ypač tuo metu, kai Vyriausioji rinkimų komisija per tris dienas pagaliau suskaičiavo pirmojo balsavimo turo balsus, policija kažkur pagavo balsų supirkinėtojus, o laiminčių ir kai kurių pralaimėjusių partijų veikėjai ėmėsi vėl šokti įmantrius viliotinius. Nesuprasi tik, kam labiau – II turo rinkėjams ar galimiems partneriams, su kuriais godoja ręsti koaliciją ir ketveriems metams imti valdžią.
Politikos ekspertai bei žiniasklaidos apžvalgininkai, regis, daugeliu kampų išanalizavo pateikdami įžvalgas, kodėl pirmosios Seimo pusės (70 narių išrinktų daugiamandatėje apygardoje) ir iš dalies pretendentų į antrąją (71 nario, kuri bus aiški po antrojo turo vienmandatėse) raibumą. Nedrįsčiau, ką ir pridurti.
Man pasirodė įdomu tai, kad šių rinkimų tarpiniai lyderiai – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) bei Tėvynės Sąjunga/ Lietuvos krikščionys demokratai, kuriems daugelis piešia didžiausią valdančiosios koalicijos partnerystės tikimybę – kol kas veik vienodu Seimo nario mandatų skaičiumi atstovauja dvi labai skirtingas Lietuvas.
Pirmieji – tam tikras šalies regionų rinkėjų paternalistines godas – valdžia turinti pasirūpinti jų gerove ir kai kada leisti pritarti valdžios priimamoms griežtoms priemonėms prieš jų įsivaizduojamas tikrąsias ir susikurtas visuomenės blogybes: alkoholizmą, abortus, socialinę atskirtį, darbdavių savivalę. Man regis, kad ši rinkėjų dalis tiesiog laukia, kad įstatymuose rastųsi kitiems, pradedant kaimynais, skirtų draudimų, ribojimų, labiau paslapčia – gal net kokios turto ekspropriacijos.
Kitus pirmojo turo lyderius į viršų mestelėjo modernūs miestelėnai iš Vilniaus ir kitų šalies didmiesčių. Jie valstiečių/žaliųjų rinkėjų godas, švelniai tariant, atmeta. Juos erzina valdžios intencijos kažkuo pasirūpinti, reguliuoti, nes savim jie jau įpratę ar nori rūpintis patys. Jie nėra įpratę miesto gatvėse trintis šonais ir yra išmokę prasilenkti net piko valandomis. Jie irgi mato tas pačias problemas valstybės švietimo, socialinės rūpybos ir sveikatos apsaugos srityse, tačiau jų įsivaizduojamas būdas jas įveikti esmingai skiriasi nuo to, ką po rinkimų jau aiškiai spėjo pasiūlyti LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis.
Sąmoningai praleisčiau prielaidas, esą gal tokiu atveju LVŽS naudingiau būtų mesti klumpes su pralaimėjusiais socialdemokratais ar kitais, mažesniais, marginalesniais politiniais partneriais, nors tokią tikimybę išvis atmesti būtų neteisinga. Vis dėlto yra kitų, ne mažiau svarbių prielaidų, kurios tokiam dariniui stotų rimtomis kliūtimis.
Klausimas, kuris man be galo įdomus, yra toks: ar nepriklausomai nuo politinių išskaičiavimų sąlyginai Landsbergio Lietuva ir sąlyginai Karbauskio Lietuva dviejų partijų koalicijos forma gali susitarti? Atmesti tai, dėl ko nesutaria, ir veikti tomis kryptimis, dėl ko yra sutariama.
Sakyčiau, kad dėl to savo viduje turiu daugiau skepsio. Jo pirmoji priežastis yra ta, kad lietuviškoje politinėje tradicijoje ketvirtį amžiaus, pasak Boguslavo Gruževskio, įprasta veikti galios principu. Kitaip tariant, darai tik tai ir tik tada, kada buldozerio būdu gali pašalinti kliūtis į tikslą. Kita vertus, Lietuvos politikai neišmoko savo būsimų sprendimų, jų teigiamų ir neigiamų pusių išaiškinti savo rinkėjams, nes bendrauja su jais tik kartą per ketverius metus – rinkimų kampanijų metu. Trečia priežastis remiasi laikotarpio specifika: kol ES struktūrinės paramos lėšų naudojimas yra praktiškai autonominis atskirų ministerijų, o ne Vyriausybės reikalas, beveik neįmanoma atsispirti pagundai jų nepaskirstyti. Pinigų skirstykla politikams – tarsi nirvana.
Laukti liko nedaug. Kelios savaitės, ir viskas kaip ant delno.

Rytas Staselis