Kaip mes ėjom, ėjom, ėjom… ir atėjom

Yra įvykių, kurie trumpam ištraukia iš kasdienybės, juos malonu prisiminti, o prisiminus – nusišypsai. Vienas tokių – 55 km žygis Nemuno kilpomis.

Naravų kaimo link.

Prieš pusmetį perskaičiusi apie TrenkTuro organizuojamą žygį Lietuvos pajūriu, pasakiau sau – „noriu“. Deja, norai nesutapo su galimybėmis. Išgirdus apie žygį Nemuno kilpomis, abejonių nekilo. Būtų tiesiog nusikaltimas, sąžinė užgraužtų neišnaudojus tokios progos.
Pamažu pradėjau treniruotis. Kelis kartus nuėjusi į Birštoną ir atgal supratau, kad svarbu ne tik ryžtas, et ir tinkama apranga, ypač avalynė. Geriausia, lengvi, išbandyti sportbačiai. Reklamuojami turistiniai batai man buvo per sunkūs ir kaito kojos… Po vienos tokios treniruotės, vos vilkdama kojas, sutikau pažįstamą. Bekalbant pajutau, kaip ištirpo nuovargis. Padariau išvadą: su bendražygiu eiti ir lengviau, ir smagiau.
Jo teko gerokai paieškoti. Radau, net du! Gerokai už save jaunesnę energingąją Romą ir ne vieną maratoną įveikusį senjorą Arvydą. Roma pasiryžo 35 km žygiui, jei jausis gerai, gal žygiuos ir toliau. Arvydas, kaip džentelmenas, nutarė man draugiją palaikyti iki galo. Jei neįveiksime visų 55 km , eisime kiek pajėgsime. Arvydas dėl visa ko patarė pasiimti atsarginius batus. Planavome maršrutą įveikti per 12 val. Organizatoriai davė 16 val. – starto pradžia 7 val., finišuojančių lauks iki 23 val.
Tikėjomės žygeivių antplūdžio, tad į Laisvės aikštę ateiname gerokai prieš septintą. Vėsokas rytas verčia judėti, tad nieko nelaukę užsiregistruojame, gauname dalyvio paketus ir vieni iš pirmųjų išžygiuojame į trasą. Pirmas punktas – Giraitiškės, už 5 km. Jau brėško, ir giedras dangus pranašavo gražią rudens dieną. Nuotaika puiki, pilni šnektos. Pirmą kilometrą nueiname per 11 min., panašiai ir kitą, trečią… Žygeivių daugėja, lenkia ir labas nesako. Pradedam labintis mes – čia gi kaimas, o kaime žmonės sveikinasi… Taip betarškant ir Giraitiškes prieiname. Išgeriame arbatos, atsižymime ir pirmyn. Žvilgsnį glosto Nemuno juosta, rudenėjančių medžių apsuptos vienišos sodybos. Naravai. Reto jaukumo kaimas! O vaizdas nuo Naravų piliakalnio ne vieną kausto ilgėliau užsibūti… Lai grožisi, mes kulniuojame pirmyn.
Penktadalį kelio jau įveikėme. Sumaudžia vieną kitą kojų raumenuką, bet niekis. Pirma lekia Roma. Šiek tiek atsilikusi žingsniuoju aš su Arvydu. Atsižymime Uosoje ir traukiame Degsnės maumedyno, aukščiausio Lietuvos medžio link. Pakilusi saulutė dosniai dalina šilumą. Laukuose kai kas dar kasa bulves, sodai lūžta nuo vaisių gausybės, darželiuose puikuojasi šalnų nepaliestos gėlės. Rudenio spalvomis dažosi medžiai… O vinguriuojančiu keliuku per kalnelį traukia žygeiviai. Po vieną, po du, būreliu, su keturkoju draugu, kai kurie ir šiaurietiškomis lazdomis pasiramsčiuodami. Eina tylūs, užsisvajoję, klegantys ar besiklausantys muzikos. Daugiausia jauni, tokių kaip mes nesimato… Maršrutą žymi raudoni ženklai, o sudėtingesnėse sankryžose kelio kryptį rodo savanoriai. Štai ir aukščiausias medis. Prie jo lūkuriuoja Nemuno kilpų regioninio parko vyr. ekologas Žydrūnas Preikša, pasirengęs papasakoti apie šį gamtos paminklą.
Jau nuėjome 23 km. Šiek tiek maudžia šlaunų raumenis. Romai pradeda graužti kojos pirštuką. Su skaudančiu keliu į žygį išsiruošęs Arvydas kenčia, bet tyli. Už trijų kilometrų Visuomenės harmonizavimo parkas, ten laukia pietūs, ten ilgėliau ir pailsėsime.

Finišo link.

Pietums gauname grikių ir perlinių kruopų košių. Gardu, valgom, giriam ir dar kartojam. Pievelėje kojas iškėlę jau ilsisi anksčiau atėję keliauninkai. Aš savo kojytes palepinu šalta vandens srovele. Roma praneša, kad dėl skaudančio pirštuko finišuos po 35 km. Apsibintavęs kelį Arvydas pasiryžta eiti iki galo, nors burbtelna, kad per daug užsimojo, būtų užtekę ir 35 km.
Palikę Harmonizavimo parką žingsniuojame toliau. Čia laukia iššūkis – kilometrą eiti atbulomis. Vieni eina, kiti – ne. Pabandžiau. Eiti gręžiojant galvą nėra paprasta. Nesitikėjo, kad ėjimo atbulomis rekordo siekianti Sandra Valančiauskaitė įveiks visus 55 km. Galva gali nulėkti besigręžiojant…
Štai ir 6 punktas – kryžkelė miške. Iki Revuonos tik 4 km. Eiti vis sunkiau, ypač asfaltu. Pėdos padidėjo, batai susitraukė. Nusimaunu kojines. Šiek tiek lengviau. Priėjusi Revuoną tuoj pat kojas kišu į šaltą tvenkinį. Kokia palaima! Romai gerai, tuoj finišas. Mums su Arvydu liko dar 21 km…
Reikia eiti. Negi pasiduosi… Susibičiuliaujame su dviem jaunais vilniečiais Benu ir Austėja. Abu pradedantys bėgikai. Benui Arvydas, kaip patyręs maratonininkas, tikras atradimas ir jo nepaleidžia iki pat finišo. Aš priekyje einu su Austėja. Ji atvažiavo į Prienus viena, nes nepavyko prikalbinti nė vieno pažįstamo. Neseniai įveikė pusę maratono, pėsčiųjų žygyje dalyvauja pirmą kartą. Tikisi, ne paskutinį.
Artėjant prie Birštono mūsų tempas lėtėja, nėra jėgų net kalbėti. Tik Benas su Arvydu tarška be perstojo. Krantinėje žole einam basos, taip lengviau. Tarp pasipuošusių kurorto poilsiautojų atrodome kaip iš kito pasaulio. Tokios ir esame… Prie Vytauto kalno klega vestuvininkų pulkai, liejasi šampanas. Gražu! Lai linksminasi!
Gerai, kad paklausiau Arvydo ir įsimečiau basutes. Įsispiriu ir kojas velkame paskutinio posūkio punkto – Žvėrinčiaus ąžuolo link. Čia laukia sumuštinių kalnas. Pasistipriname ir nepajuntame, kaip atsiduriame Laisvės aikštėje. Kojas skauda, bet veidai švyti, šypsenos vos telpa veiduose. Kažkur skaičiau, kad bėgant ir einant ilgus nuotolius gaminasi laimės hormonas. Tikra tiesa. Netikite? Pabandykite.
P.S. Tą vakarą ir kitą dieną sunkiausia buvo, kai reikėdavo atsistoti, kojos tiesiog sumedėdavo. Po kelių pratimų skausmas aprimdavo. Dar po dienos žygį priminė tik malonūs atsiminimai. Sulaukiau Romos ir Arvydo padėkų už tai, kad išdrįso būti „trenktais“ ir eiti, eiti… O aš „ačiū“ sakau Trenk Turo žygio organizatoriui, jaunajam Vytautui Bartuliui. Ir viliuosi, kad šis žygis ne paskutinis Nemuno kilpomis, kad jis taps tradicinis.
Onutė Valkauskienė