„Misija Sibiras 2016“ dalyviai lankėsi Prienuose

Ruošdamiesi keliauti į Sibirą tvarkyti lietuvių tremtinių kapų „Misija Sibiras 2016“ ekspedicijos dalyviai dieną praleido su medžio skulptoriumi Algimantu Sakalausku ir mokėsi kryždirbystės subtilybių. Atsisveikindami pažadėjo rudeniop sugrįžti ir pasidalinti ekspedicijoje patirtais įspūdžiais. Pažadą ištesėjo.

Rugsėjo 29 d. pavakarę grupelė jaunuolių, vilkinčių žalsvais marškinėliais su užrašu „Misija Sibiras“, į Prienų meninės drožybos buveinę atvyko ne tik pasidalinti įspūdžiais, bet ir padėkoti Algimantui už suteiktas žinias. Jos labai pravertė statant kryžius lietuvių tremtinių kapinėse Igarkoje. Atvyko šešiese: ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas, Krista Sabaitytė, Ingrida Meškinytė, Justina Bezaraitė ir Lukas Jankūnas. Jauni, gražūs žmonės. Merginos – vertos podiumo. Žvelgiant į juos negalėjai nesižavėti jų patriotiškumu, meile ir pasididžiavimu savo tėvyne, noru išsakyti Sibire patirtus jausmus. Arnoldas ekspedicijose – nuo 2007 metų, trečius metus – jų vadovas. Giminėje tremtinių nebuvo, bet yra noras geriau pažinti savo šalies tremtinių istoriją. Kiti jaunuoliai Sibire lankėsi pirmą kartą. Jų tikslas – kuo daugiau kalbėti apie Sibirą. Kuriamas ir dokumentinis filmas, premjera įvyks kitų metų kovo 11 dieną.
Pateko laimingiausi
„Misija Sibiras“ – populiariausias Lietuvos jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas. Jį organizuoja labdaros ir paramos fondas „Jauniems“. Yra surengta vienuolika ekspedicijų į lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Rusijoje, Kazachstane, Tadžikistane, sutvarkyta apie 90 lietuviškų kapinių, aplankyti ir užmegzti ryšiai su Sibire gyvenančiais lietuviais. Grįžę ekspedicijos dalyviai plačiai pasklinda po Lietuvą ir dalijasi įspūdžiais. Jau suorganizuota apie 10000 renginių. Projektas kasmet populiarėja. Šiemet sulaukta per 800 paraiškų, dviejų dienų bandomajam žygiui atrinkti 75 jaunuoliai. Jo metu pėsčiomis teko keliauti iš Trakų į Kernavę ir įveikti daugybę kliūčių. Taip pat jie tvarkė senąsias Trakų kapines, inventorizavo žydų kapavietes. Arnoldo nuomone, visi žygeiviai buvo verti Sibiro, laimė nusišypsojo tik šešiolikai.
– Nesvarbu, ar tu buvai iš tremtinių giminės, ar moki rusų kalbą, kokio svorio kuprinę nešei, net visų kilometrų galėjai neįveikti. Svarbiausia buvo būti savimi ir naudingam komandai – sakė Ingrida.
Ji, kaip ir Krista, į ekspediciją pateko tik iš trečio karto.
Vyko į Igarką
Misijos dalyviai gimtinę paliko liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Laukė 5000 km kelionė į Igarką. Ant nugaros – per 25 kg svorio kuprinės. Į Maskvą tradiciškai važiavo traukiniu. Iš ten lėktuvu skrido į Krasnojarską ir į Igarką. Tai – didžiausia lietuvių tremtinių vieta, tad didžiausios ir kapinės. 1948 m. į šį atšiaurų amžinojo įšalo miestą buvo ištremta apie 5-6 tūkst. tautiečių. Jie sudarė trečdalį miesto gyventojų. Lietuviai gyveno vienoje vietoje ir dirbo didžiulėje lentpjūvėje. Pačioje Igarkoje medžiai skurdūs, tad juos iš taigos atplukdydavo Jenisiejumi. Lietuvių apdirbta mediena Arkties vandenynu buvo gabenama į Vakarų Europoą. Tuo metu Igarka buvo antras pagal galingumą TSRS uostas.
Tvarkė kapus, statė kryžius
Igarka lietuvaičius pasitiko poliarine diena, oro temperatūra siekė 30 laipsnių karščio.
– Važiuojant autobusiuku pro langą matėme labai apleistą žemę, sugriuvusią lentpjūvę, kalnus šiukšlių. Centre žmonių nedaug, daugiabučiai namai pastatyti ant polių. Išlipę taigoje išgirstame „labas vakaras“. Tai Olga – lietuvė. Ji į Igarką atvyko po dvidešimties metų ir daug papasakojo apie buvusį miestą, čia gyvenusius lietuvius. 1996 metais uždarius lentpjūvę, Igarka pradėjo nykti ir, anot Olgos, dabar čia kaip „karas be karo“. Iš 20000 gyventojų belikę vos 5000,- įspūdžiais dalinosi Ingrida.
Lietuvaičiams amžino įšalo Igarka per Olgą tapo artima, o pati moteris, kaip šviesulys. Po ilgų paieškų kapinių vietoje ekspedicijos dalyviai pamatė pelkėtą mišką su išvirtusiais kryžiais. Tai dėl atšylančio klimato. Radę neslėpė emocijų ir iš džiaugsmo puolė vieni kitiems į glėbius. Netoli kapinių įsirengė stovyklavietę ir kibo į darbą: kirto medžius, traukė iš pelkės nuvirtusius kryžius, iš maumedžio pastatė devynis naujus. Juos darant labai padėjo Algimanto patarimai, kuriuos ypač įsiminė Lukas. Daug kryžių rado su užrašu „Palaikai išvežti į Lietuvą“. Medieną kryžiams Jenisiejumi atsiplukdė iš Krasnojarsko, nutolusio už 1750 km. Jaunuoliams nebuvo nei vyriškų, nei moteriškų darbų, visi dirbo išsijuosę. Ir dainavo. Tai teikė stiprybės. Patys stebėjosi, iš kur tiek daug dainų žino. Suprato, kodėl ir mūsų senoliai nesiskirdavo su daina. Vietiniai gyventojai taip pat siūlėsi į talką, aplankė ir miesto valdžia. Lietuvius prisiminė geru žodžiu, juos siejo su Igarkos klestėjimu. Sutiko vieną kitą buvusių tremtinių atžalą, kuri lietuviškai žinojo vos žodį, kitą. Dirbant, bendraujant nepajuto, kaip prabėgo savaitė. Sustoję prie naujų kryžių išskleidė „Trispalvę“, „Lietuvos istorinę“ ir „Misijos Sibiras“ vėliavas, sugiedojo „Tautišką giesmę“. Taip atsisveikino su amžiams pasilikusiais tremtiniais.
-Tą akimirką užplūdo pasididžiavimo ir stiprybės jausmas savo tauta. Ir džiaugsmas, kad pavyko išpildyti lūkesčius, – sakė Ingrida.
Igarką paliko jau rudenėjančią, buvo vos 5 laipsniai šilumos. Čia metų laikai labai greitai keičiasi.
Įspūdžiai dvejopi
Paklaustas, kokie įspūdžiai grįžus iš Sibiro, ekspedicijos vadovas atsakė:
– Įspūdžiai dvejopi. Smagu, kad pavyko įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, daug pamatėme, patyrėme, grįžome sveiki, dvasiškai tvirtesni. Ir liūdna, nes kapinės netvarkomos, nyksta ten esantys kryžiai, nes nyksta kapai. Mes kažkiek prailginome jų gyvavimą, palikome kapines matomas, gal net pavyks jas įteisinti kaip kapines. Tikimės, kad ir vietiniai gyventojai ten užsuks. „Misija Sibiras“ projektas bus tęsiamas tol, kol bus norinčiųjų ten vykti. Kryžiai – ne amžini. Po keliolikos metų gal vėl atvyks būrelis jaunimo ir pratęs jų gyvavimą.
Gyvas tokios tąsos liudininkas buvo pirmosios ekspedicijos vadovas Romualdas Svidinskas.
-Atgimimo laikais į Sibirą važiavo visi, kas norėjo. Buvome jauni keliauninkai, išmaišę Sajanus, Altajų, tad patirties turėjome. Subūrę iniciatyvinę grupę, 1990-1991m. mes važiavome į Norilską, kiti – į Laptevus. Prie mūsų, 53 lietuvių, prisijungė grupelė latvių, estų. Apie Sibirą visą informaciją gavome iš pirmų lūpų, dar gyvų tremtinių. Buvo labai smagu. Ir labai smagu, kad visa tai tęsiasi, – kalbėjo jau žilsterėjęs vyras.
1940 – 1953 metais iš Lietuvos buvo ištremta apie 130 tūkst. žmonių. Tremiami buvo ne tik darbingi žmonės, bet ir senoliai, ligoniai, neįgalieji, nėščios moterys, vaikai ir kūdikiai. Kelyje į tremtį ir tremtyje žuvo apie 5 tūkst. vaikų…
Onutė Valkauskienė