Čia prasideda mūsų kelias…

Prieš pat mokslo metų pradžią Stakliškių gimnaziją pasiekė knyga „Daugiau nei 100 metų istorijos“. Ši knyga vien rėmėjų lėšomis išleista mokyklos 100 -mečio, minėto 2015 metų rugsėjo 1 d., proga. Dėkojame buvusiam šios mokyklos auklėtiniui Albinui Lisauskui, kuris mielai pasidalino savo prisiminimais, užrašytais šioje knygoje.

Mokykla kiekvieno žmogaus gyvenime vaidina labai svarbų vaidmenį. Mokykla daro didelę įtaką jo asmenybės augimui, vertybių, nuostatų formavimuisi bei požiūriui į gyvenimą. Peržiūrėjęs savo gyvenimo tarpsnius, matau juos išmargintus įvairiais subtiliais išgyvenimais. Tuomet norisi apžvelgti ne tik mokyklinius metus, bet ir tolimesnius žingsnius, kurių įkvėpėja buvo Stakliškių vidurinė mokykla.
Prisiminimai nukelia į 1959–1963 metus.
1959 m. rugsėjo 1 d. aš, sukoręs septynis kilometrus kelio, atvykau laimės ieškoti į Stakliškių vidurinės mokyklos aštuntą klasę. Savo mokymąsi mokykloje suskirsčiau į du etapus: mokymąsi iki dešimtos klasės senose mokyklos patalpose, be jokių patogumų.
Antrasis etapas – naujoji mokykla, kuri buvo statoma gana sparčiai. Vasaros atostogų metu į pagalbą buvo pakviesti vyresnių klasių mokiniai. Mes, būsimi dešimtokai, taip pat nešiojome plytas ir skiedinį. Didelis vaidmuo ir nuopelnas dėl mokyklos pastatymo tenka mokyklos direktorei Onai Steponkevičienei, kurios entuziazmą ypač jautėme paskutiniame naujos mokyklos statybos etape.
Pagaliau 1962 m. sausį įvyko mokyklos atidarymo šventė, kurios programą parengė patys mokiniai, vadovaujami mokytojos Danutės Zieniūtės. Naujos patalpos atrodė erdvios ir šviesios, su ilgais koridoriais, aktų ir sporto salėmis. Prasidėjo naujas mūsų gyvenimo etapas, suaktyvėjo būrelių, sportinė veikla.
Prisimenu savo mokytojus. Buvo gerų, kurie mus suprato, mokėjo pareikalauti, puoselėjo mūsų gabumus, diegė dvasines ir žmogiškas vertybes.
Esu dėkingas reikliems mokytojams, o ypač lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Danutei Zieniūtei, kuri išmokė ne tik lietuvių gramatikos, kirčiavimo ypatumų, bet ir išsamiai, giliai analizuoti rašytojų kūrybą, mąstyti ir mylėti lietuvių kalbą. Aš net išmokau rašyti žinutes rajono laikraščiui, o dešimtoje klasėje tapau šio laikraščio neetatiniu korespondentu. Mokykloje gavau gerus rusų kalbos pagrindus. Pamokas vedė gana griežtas ir reiklus, bet teisingas mokytojas Albinas Germanavičius. Negaliu nepaminėti prancūzų kalbos mokytojos Vandos Aramavičiūtės, dabar profesorės, habilituotos mokslų daktarės. Klasėje ją laikėme mokytojo profesijos etalonu. Būdavo visada pasitempusi, elegantiška ir dalykiška.
Gražius prisiminimus paliko mūsų klasės auklėtoja Irena Grinevičiūtė-Bartkienė, tapusi klasės auklėtoja dešimtoje klasėje. Ji nedarė revoliucinių perversmų mūsų jaunose širdyse. Su klase dirbo ramiai ir dalykiškai, be didelių sukrėtimų, išlydėjo mus, 29 abiturientus, į gyvenimo kelią.
Visada taktiškos, dalykiškos ir gerai nusiteikusios buvo mokytojos Danutė Baliulevičiūtė, Birutė Kaminskienė ir Stasė Zmejauskaitė.
Didelė pagarba mokyklos vadovams, sugebėjusiems naujais savo sumanymais ir darbais turtinti mokyklos istoriją ir puoselėti jos tradicijas. Visi jie lipdė mūsų ateities sėkmės pamatus.
Norėčiau paminėti ilgametį mokyklos direktorių Praną Kundrotą, kuris vadovavo mokyklai net 26 metus. Stakliškės ir mokykla buvo visas jo gyvenimas. Jis priklausė toms asmenybėms, kurios palieka ryškų pėdsaką prisiminimuose. Tai buvo originalaus mąstymo, tvirtų principų ir tiesus žmogus. Direktorius nebuvo pasyvus karo generolas, sėdintis vadavietėje. Jis visada veržėsi „į mūšį“ kartu su savo treniruotų sportininkų „kariauna“, visada buvo su tais moksleiviais, kurie norėjo tobulėti ir pasiekti gerų sporto rezultatų. Jo vadovaujami mokyklos sportininkai garsino Stakliškių vidurinės mokyklos vardą ne tik Prienų rajone, bet ir visoje šalyje.
Mokyklos sporto gyvenime palikti ir mano pėdsakai. Buvau rajono 800, 1000, 1500 ir 3000 metrų distancijų bėgimo čempionas, rutulio stūmimo varžybose užėmiau II vietą, disko metimo – III vietą, lengvosios atletikos zoninėse ir respublikinėse varžybose tapau prizininku. Priklausiau mokyklos krepšinio, tinklinio, dviračių ir slidinėjimo sporto mokyklos rinktinėms. Esu iškovojęs mokyklos stalo teniso čempiono vardą.
Aš dėkingas likimui, kad mokykloje man teko aktyviai dalyvauti organizacinėje veikloje. Buvau mokykloje veikusios visuomeninės organizacijos vadovas. Bendravimas su įvairaus amžiaus mokiniais, klasių auklėtojais, mokyklos administracija buvo neįkainojamas kapitalas, daug reikšmingesnis negu nesvarbaus man mokomojo dalyko penketas baigimo atestate.
Viskas, ką patyriau besimokydamas mokykloje, turi didžiulę vertę. Tai buvo linksmas ir nerūpestingas mūsų jaunystės periodas, skrydžio į savarankišką gyvenimą pradžia.
Baigus mokyklą mokyklos direktorius Pranas Kundrotas kartu su mokyklos brandos atestatu už visuomeninę veiklą man įteikė Servanteso romano „Don Kichotas“ du tomus, tarsi nujausdamas, kad tolesnis mano gyvenimas bus susijęs su spauda ir knygomis.
Mokykloje įgytas žinias aš nesunkiai sugebėjau pritaikyti įvairiose darbovietėse. Baigęs vidurinę mokyklą, dirbau Želkūnų aštuonmetėje mokykloje. Dėsčiau prancūzų kalbą, kūno kultūrą ir fiziką. Vėliau, atlikęs karinę tarnybą, dirbau valstybinėse įstaigose Prienuose ir Vilniuje, 16 metų buvau „Pressa“ leidyklos Lietuvos skyriaus vedėjas. Tuo pačiu metu atstovavau laikraščių „Literaturnaja gazeta“, Sovetskij sport“ leidykloms Lietuvoje, rašiau straipsnius. Dėsčiau istoriją Vilniaus kultūros mokykloje. Po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo dirbau Lietverslo savaitraščio „Savininkas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, UAB „Pačiolis“ knygų redakcijos vyriausiuoju redaktoriumi, leidybos ir marketingo direktoriumi, o nuo 2002 m. iki 2011 m. mano darbinė veikla tęsėsi UAB „Petro ofsetas“ spaustuvėje – leidykloje, kurioje dirbau marketingo ir leidybos direktoriumi. Šioje leidykloje dienos šviesą išvydo ir stakliškiečių – Jono Staliulionio, Anelės Zurlienės knygos. Be to, buvau leidybos vadovas, rengiant prisiminimų knygą apie Stakliškių vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Danutę Zieniūtę.
Praėjo jau 53 metai, kai baigiau vidurinę mokyklą. Laikas pakeitė mus, į užmarštį nuplaukė jaunystės prisiminimai. Mintyse suskaičiavau, kad 2016 metais gimnaziją baigė jubiliejinė, 60 -toji, abiturientų laida. Kiek jaunų žmonių palydėta į gyvenimą! Tai gyvos mokyklos istorijos paveldas, o kartu ir mano gyvenimo sėkmės kelias, kurio startas buvo Stakliškių vidurinė mokykla.
Visiems linkiu gražiai bendrauti, vieniems kitus gerbti, suprasti ir padėti. Neatidėliokite šito, nes laikas prabėgs nepastebimai, o juk jis daug ką neatpažįstamai keičia, kai ką visiškai ištrina iš atminties. Ir visada savo dvasia išlikite stakliškiečiais, nesvarbu, kokį darbą dirbtumėte ir kokias pareigas užimtumėte!