Ar po kelių dešimtmečių Lietuvoje dar bus kalbančiųjų lietuviškai, ar bus kam puoselėti iš senolių perimtas tradicijas ir papročius?

Interviu vienu klausimu

Aldona Armonienė:
– Manau, kad po kelių dešimtmečių Lietuvoje lietuvių nebeliks: senukai išmirs, jaunimas išvažiuos. Dukra, baigusi magistrantūrą Muzikos akademijoje, šiuo metu gyvena ir dirba Italijoje. Kol kas dar ne pagal specialybę, bet jau turi ir tokio darbo pasiūlymų. Lietuvoje ji, smuikininkė, negavo darbo, už kurį gautų tokį atlyginimą, kad galėtų normaliai pragyventi: pavalgytų, apsirengtų, susimokėtų už būstą, pramogautų. Studijuodama vasaromis dirbo Italijoje, todėl ir vėl ten išvažiavo. Bijau, kad atgal nebegrįš. Ir anūkai gali lietuviškai nebekalbėti. Gaila, o vis tikiuosi, kad bus kitaip… Bet tol, kol mūsų valdžia neskirs pakankamo dėmesio jauniems žmonėms, jie Lietuvoje nepasiliks.

Aldona Ambotienė:
– Išnyks mūsų tauta. Išvažinės. Apie tuos išvykusius, kurių daug pažįstu, galiu pasakyti – jie nebegrįš. Dirbti užsienyje jie yra priversti, nes Lietuvoje nepragyvena – neturi būsto, didžiąją dalį uždarbio „suvalgo“ mokesčiai. Todėl nebesieja ateities su gimtine, čia parvažiuoja tik atostogų. Gerai dar, kad jų vaikai moka lietuviškai, bet anūkai vargu ar mokės. Ir tuokiasi, bent kol kas, jei ne su lietuviais, tai bent su latviais, rusais – panašaus tikėjimo, tradicijų. Ir lietuviškas šventes dar švenčia. Jei neturi galimybės grįžti į Lietuvą, susiburia tautiečiai. Sako, kad per Kalėdas ar Velykas, sutiktas ne Lietuvoje, jie labiau verkia, nei linksminasi. Prieš dvidešimt ar penkiolika metų daug kas važinėdavo į užsienį užsidirbti keliems mėnesiams, o paskui vėl dirbdavo Lietuvoje. Dabar išvažiuoja apsisprendę likti visam laikui. Važiuoja pas gimines, draugus ar pažįstamus. Todėl ir merdėja sodybos, nesulaukdamos grįžtančių paveldėtojų, liūdi vieniši senoliai.

Veronika Daminienė:
– Grįš „užsieniečiai“ namo, grįš. Ką gi jie ten darys? Užsidirbo pinigų ir parvažiuos. Užsienyje gyvena ir dirba mano dukra ir dvi anūkės. Jos Airijoje praleido apie septynerius metus. Vyriausiam proanūkiui jau greitai reikės į mokyklą, ir tada visi grįš į Lietuvą. Anūkės yra ištekėjusios už lietuvių ir parvažiuos į vyrų gimtines – viena šeima į Šiaulius, kita – į Pasvalį, o dukra su vyru – į Prienus. Jau viskas sustyguota – vieni pirks namą, kiti gyvens uošvių name, o dukra – pas mane. Ir tėviškė jai yra brangi, nesutiktų parduoti. Kai vasarą operavo akį, buvo grįžusi manęs slaugyti. Dabar kasdien kalbamės telefonu ir laukiu parvažiuojančių. Kol kas dar tik atostogų, o paskui – jau visam laikui.

Algimantas Mackevičius:
– Nežinia, kas bus ateityje, gal pagerės gyvenimas ir Lietuvoje, nebereikės išvažiuoti. Mano abu sūnūs dirba užsienyje – Anglijoje ir Danijoje, jie išvažiuoja, padirba, užsidirba ir vėl grįžta. Jų šeimos gyvena Prienuose, vaikai dar į mokyklą eina. Tik vyriausioji, 24 metų anūkė, baigusi medicinos mokslus, išvažiavo dirbti į užsienį. Manau, kad ji ten ir liks. Gerai dar, kad nors sūnūs kol kas šaknų su Lietuva nenukirto.

Antanas Šalčius:
Vienas iš mano artimųjų buvo išvažiavęs į užsienį, tačiau, padirbėjęs savaitę, jau grįžta namo. Priežasčių dar nežinau, paaiškins grįžęs. Važiuoja lietuviai į užsienį, nes tvarkos Lietuvoje nėra, nieko savarankiškai nepadarom – seniau mus valdė rusai, dabar – Briuselis. Gal grįžtų, jei atlyginimai būtų didesni, butus lengviau galėtų nusipirkti. Nepatinka man, kad į Lietuvą emigrantai atvažiuoja. Mūsiškiai išvažiuoja, o jų vietas užpildo kitataučiai. Pradėsim jų šventes švęsti ir jų kalbomis kalbėti? Jei taip toliau tęsis, kai mes išmirsim, nebebus kam lietuviškai kalbėti. Lietuviškų dainų jau mažėja – vis dažniau per radiją ir televiziją skamba užsienietiškos.
Kalbino ir fotografavo Laima Duoblienė