Alkoholis, prezervatyvai, lubrikantai ir Seimas

Problema: kaip čia rinkimų kampanijos finiše parašyti komentarą apie vieną Seime kadenciją baigiančių politikų sprendimą ir neperžengti ribų, kad koks pagriuvęs įtartinų tekstų mėsinėtojas neįžvelgtų neteisėto veiksmo per paskutines iki rinkimų dienas?
Mėginsiu kaip nors suktis tikėdamas, kad Ezopo kalbos šiame komentare neprireiks.
Pradėčiau iš toliau. Kol galiojo tas kontroversišku vadintas reikalavimas įsigyjant alkoholio kai kuriuose prekybos centruose visiems be išimties piliečiams pardavėjui parodyti asmens dokumentą, man įsigyti alkoholio teko tik sykį Druskininkuose. IKI prekybos centre buvau paprašytas parodyti asmens dokumentą. Pardavėja, patyrinėjusi mano ID, pasveikino su gimtadieniu ir maloniai padėkojo už supratimą. Tačiau jos veidas kiek persimainė, kada aš lygiai taip pat maloniai paprašiau nedėkoti, nes esu vienas iš tų, kurie tokiai patikrai parduotuvėse įsigyjant alkoholinius gėrimus pritariu.
Šioje vietoje turėčiau paaiškinti gerbiamai auditorijai, iš kur manyje dygsta entuziazmas dėl tokių didumai, regis, nemalonių ir nepriimtinų iniciatyvų ręsti kliūtis ir nepatogumus pirkėjams perkant alkoholį.
Visuomenės intereso kampu žiūrint, jeigu tie patys politikai, etatiniai kovotojai už blaivybę sutaria, kad lietuvių praktikuojamas gėrimas pasiekė kritines ribas ir niekaip nenukrenta iš daugiausia vartojančių visuomenių reitingo aukštybių, o alkoholizmas tampa mūsų problema numeris 1, numeris 2 ar… tikrai ne žemiau nei nr. 5, tai kiekviena, net mažiausia kliūtis įsigyti alkoholio yra prielaida, kad degančio vandens bus išgerta šiek tiek mažiau.
Tokie apribojimai niekaip nesustabdys tų, kurie kasryt pabudę pirmu reikalu ima planuoti, kur šiandien prisitvos ir gal net kelis kartus. Tačiau jie gali sutrukdyti tiems, kurie yra neapsisprendę, kaip praleisti vakarą ar savaitgalį ir sprendžia dilemą: šiandien „įžiebsiu“ arba šiandien gal pasportuosiu arba paskaitysiu knygą.
Kaip žmogus, per savo gyvenimą alkoholio suvartojęs daugiau nei dabar norėčiau, laikausi požiūrio, kad visuomeniniais, valstybiniais būdais gelbėti tuos, kurie pila kasdien, ribojant jų galimybes gauti alkoholio – nėra jokios prasmės. Norint prasmingos pažangos, mažinant degančio vandens upes, kurias perleidžiame per savo skrandžius, inkstus beigi kepenis, reikia riboti prieigą prie alkoholio, sudaryti nepatogumų tiems, kurie be alkoholio dar gali pasirinkti kitas laisvalaikio leidimo formas.
Taigi šia prasme kelių prekybos centrų iniciatyva man patinka. Taip pat ir dėl to, kad kilo ne valdžios nurodymu, o korporaciniu kelių aršiai konkuruojančių prekybos tinklų susitarimu. Man nereikia teleskopinių akinių, kad šiuo atveju galėčiau tą susitarimą laikyti pilietinių bruožų turinčia iniciatyva.
Galiu įtarti, kad jos užuomazgų galėtume paieškoti kur nors giliau ir įtarti, kad imdamiesi tokios iniciatyvos ir į ją įtraukdami Sveikatos apsaugos ministeriją, prekybininkai siekia išvengti galimai drastiškesnių antialkoholinių priemonių. Pavyzdžiui, alkoholio prekybos perkėlimo į ribotą tinklą specializuotų, galbūt valstybės monopolio parduotuvių. Tačiau man šiuo atveju svarbios ne artimos sąmokslui teorijos, o ši konkreti iniciatyva, kurią 92 balsais dabar mėgina nužudyti šlubų ančių pilnas Seimas (amerikiečiai taip vadina savo bebaigiančius kadenciją aukščiausio rango politikus).
Jeigu tiksliai prisimenu, įvairaus rango politinės valdžios institucijos anksčiau ėmėsi įvairių alkoholio ribojimo iniciatyvų, taip pat ir šalinant stiprų bei silpnesnį alkoholį iš kioskų. Būta diskusijų, lobistų iečių laužymo, tačiau tie valdžios sprendimai visiems atrodė logiški.
Tačiau ar nėra taip, kad jeigu sprendimus priima valdžia arba juos inicijuoja dabar inkščiantys „etatiniai“ kovotojai su alkoholiu – tada tai atitinka kažkokią posovietinės mąstysenos sistemą atitinkančią sprendimo priėmimo matricą ir ramu. O jeigu iniciatyva randasi privatiems prekybos centrų operatoriams, tada politikai susirūpina pirkėjų patiriamais nepatogumais, o „etatiniai“ kariautojai su alkoholio malūnais inkščia, kad kažkas atėmė jų darbą ir supranta, kad jie tapo nereikalingi.
Klausimas tiems Seimo politikams, kurie tarsi mantrą kartoja apie žmogaus galimybę rinktis, taip pat ir laisvai rinktis alkoholį, nes tai esą atitinka pamatinius tos mantros rėmus… Ar tada, kai keli prekybos centrai pradėjo įgyvendinti principą – „pirmiau dokumentas, po to alkoholis“, visi Lietuvos piliečiai teturėjo tik tokią galimybę? O gal jie galėjo eiti alkoholio į kitas parduotuves (ką sėkmingai ir darė), kurios susitarime nedalyvavo?
Ir kas, gerbiamieji, jūsų koordinačių sistemoje ant aukštesnės hierarchijos lentynėlės: besikeikiantis pensininkas, kad jam reikia einant į parduotuvę pasiimti pasą (t. y. jo „pamatinės teisės“) arba eiti į kitą parduotuvę, kurioje paso niekas neprašo? Ar, mano nuomone, pilietinė kelių privačių (!!!!!!!) prekybos centrų iniciatyva, kurią dabar baigiate nužudyti savo balsais Seime?
Kurią teisę jūs ginate labiau: teisę leisti pirkti laisvai ar privačios kompanijos teisę tam tikras prekes parduoti su apribojimais?
Jeigu antroji alternatyva, jūsų požiūriu, yra mažiau svarbi, ar teoriškai galima tikėtis, kad, jeigu susivienijusios genderinės organizacijos šniūrais trauks į Seimą, vienos reikalaus į patogesnę vietą padėti higieninius paketus, o kitos sieks prezervatyvų stelažus su lubrikantais patraukti giliau į prekybos salę (nes juk ne visiems patogu prezervatyvus pirkti stovint eilėje prie kasos, kur didumai įdomu, ką perka kaimynai) – ar logiška tikėtis, kad tokius norus jūs, politikai, imsitės svarstyti rimtu veidu?

Rytas Staselis