Klausimai, kurių nėra šioje kampanijoje

Šią savaitę artyn finišo tiesiosios judančią rinkimų kampaniją stebiu būdamas maždaug už 2,2 tūkst. kilometrų. Ir, reikia pripažinti, tolimesnis atstumas nuo įvykio ar proceso vietos padeda pažvelgti ne tik iš toliau, bet ir kitu kampu, įjungiant institucinę atmintį. Be to, būnant kitoje vietoje, tačiau stebint iš ten įvykius Lietuvoje, susidaro galimybė bent jau šį bei tą palyginti.
Taip jau susiklostė, kad prieš išvykdamas iš Lietuvos aną savaitę turėjau galimybę pasiklausyti dr. Rasos Ališauskienės, tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ generalinės direktorės, paskaitos jauniems Gruzijos ir Moldovos žurnalistams. Juos į Lietuvą atvežė Rytų Europos studijų centras.
Ponia Ališauskienė svečiams daug pasakojo apie lietuvių visuomenės vertybių savivokos pokyčius, kuriuos sociologai stebi beveik tris dešimtmečius. Šio ekskurso esmė ta, kad 1989 -aisiais „Baltijos tyrimams“ pavyko įsiprojektuoti į pasaulinį „Gallup“ organizacijos pasaulinį tyrimą, o vienas įdomesnių to bendro tyrimo palyginamųjų rodiklių buvo tas, kad dalis lietuvių, besilaikiusių nuomonės, kad „valdžia turėtų kuo mažiau kištis į privačius reikalus ir leisti žmonėms patiems susikurti savo laimę“, buvo itin didelė ir procentine dalimi globaliame „Gallup“ tyrime nusileido nebent amerikiečiams.
Negražiai spėju, kad toji 30 metų senumo visuomenė šiandien šakėm iš Seimo išneštų didumą dabartinių seimūnų ir dar tiek pat kandidatų į būsimąją kompaniją ant parlamento laktų. Užtektų tik paklausyti, ką kalba, ką žada, ko moko ir ką kuria dabartiniai politikai. Ne laisvės, atsakomybės, o minimalios algos, darbo santykių, alkoholio kontrolės klausimai, neslepiamos melagystės, elementarus politikų neraštingumas, kurio jie visiškai nesibodi, toje trijų dešimčių metų praeityje akivaizdžiai disonuotų.
Tačiau šiandien jokio disonanso nėra. Beveik jokia partija nekalba apie šios visuomenės ateitį, strateginius tikslus, kurie telktų, tačiau savo pažadų loginius kirčius nusmailina varžydamosios, kuri didesnę minimalią ar vidutinę algą pasiūlys. Talžo naujai priimtą Darbo kodeksą iš tos interesų pusės, kuri užtikrintų stabilią galimybę įsisodrinti kurioje nors darbovietėje kaip įmanoma ilgesnį laiką, kuo daugiau uždirbti, tačiau kuo mažiau dirbant. Pamatinės laisvės turėti vienodas galimybes, laisvę plačiąja prasme, tikrumą, kad valdžia nepersekios už saviraišką, net jei kokiems Seimo pinokiams tiesiog ims dėl to smegenų likučiuose niežėti – visa tai šioje rinkimų kampanijoje neturi didelės reikšmės.
Ne tie balsuotojai, kuriems išvardyti dalykai yra svarbūs, nulems rinkimų rezultatus.
Ponia Ališauskienė turi netiesioginį atsakymą, kodėl per tris dešimtmečius taip pasikeitė politikų nuostatos, visuomenės lūkesčiai. Ji sako, kad iki maždaug praėjusio amžiaus pačios pabaigos lietuvių verslumo procentai mažėjo. O tų, kurie radosi verslininkų luome, nuotaikos kito. Jie esą manė, kad šventa valdžios pareiga nesikišti į verslo pasaulį privalo likti pamatinė. Tačiau radosi esminė išlyga: visuomenė ir valdžia turi būti pasirengusios socializuoti verslo patiriamus nuostolius. T. y. perkelti juos ant visų mokesčių mokėtojų pečių.
Dar po dešimtmečio Lietuvos visuomenės vertybėse, pasak p. Ališauskienės, tiesiog ėmė vyrauti tokios nuostatos, kad kažkas turi duoti viską. Čia ir dabar.
Todėl ši rinkimų kampanija ir jos metu plika akimi pastebima politikų elgsena yra visiškai logiška – patenkinti rinkėjų lūkesčius ir duoti. Na, dėl davimo tai pažiūrėsim, kai dugną dėsim. Tačiau nuo triūbijamų pažadų duoti tai linksta ausys ir raukosi smegenys.
Akivaizdu, kad įvairių partijų rinkimų kampanijas šiemet formuoja ne mąstytojai, turintys strateginių vizijų formavimo gebėjimus, o viešųjų ryšių ir politinių kampanijų technologai (netikite, pasistenkite akyliau stebėti, kokie jie sau reikšmingi tapo viešojoje erdvėje). Spėju, kad būtent todėl jose tiek daug formos ir toks apytuštis turinys.
Kita vertus, toks požiūris man padeda ramiau reaguoti į dabartines politikų išdaigas aktyvioje politikoje (Seimo narių sumažinimo, dokumentų rodymo perkant alkoholį, bandymų užkardyti savarankiškai įgyvendinamus vaizdinės komunikacijos projektus klausimais). Taip pat susitaikyti, kad rinkimų kampanijos metu taip ir nebus atsakyta į klausimus:
. Kaip Lietuva gyvens po 2020-ųjų, sumažėjus ES finansavimui: pvz., Vilniuje įgyvendinami projektai europietiškos paramos pagal dabar galiojančias nuostatas turėtų nebegauti?
. Kaip bus reformuojama švietimo ir aukštojo mokslo sistemos, stagnuojančios dabartinėje būsenoje ir spaudžiamos demografinės aplinkos? Tikiu, kad visiems mokytojams tebebus žadama padidinti algas, tačiau reformos poreikis bus atidėliojamas iki kritinės ribos.
. Kaip bus ieškoma Lietuvos vietos globalios ekonomikos tarptautinio darbo pasidalijimo sistemoje ir kokiomis priemonėmis dėl šio tikslo bus didinamas šalies konkurencingumas?
. Kas išdrįs išaiškinti statistiškai vidutiniam lietuviui, kad jis toje sistemoje taip pat turi rūpintis savo konkurencingumu (ketverių metų senumo Andriaus Kubiliaus sakymai ta tema nuvarė jį vos ne į politinius kapus)?
. Kaip tokiam tikslui bus pritaikoma švietimo ir mokslo sistema, kad konkurencingumo siekti įtikintas pilietis turėtų galimybę priimtinomis sąlygomis šviestis?
Žinia, tų klausimų yra daugiau. Gal net svarbesnių už šiuos. Ar prireiks krizės ir milžiniškų skylių biudžete, kad pradėtume apie tai kalbėti?

Rytas Staselis