Pupos geriau už pieną?..

Justinas ADOMAITIS

Rudens šventėje Prienų miesto centre kvepėjo balbieriškiečių kepami bulviniai blynai, gretimai rikiavosi kitų seniūnijų ekspozicijos su moliūgų, cukinijų, pupelių patiekalais, rajono vadovai virė žuvienę, ja vaišino susirinkusiuosius. Augalininkystės ūkį puoselėjantis meras prisipažino savo laukuose šiemet sėjęs pupų, tiesa, pašarinių. Tokia agrarinės politikos tendencija.
Kolūkiečio ekonomikos garvežys buvo karvė. Viena, tiek valdžia leisdavo. Ta karvutė įdarbindavo visus šeimos narius, vaikai laisvu nuo pamokų metu ją ganydavo, vedžiodavo pagrioviais, paupiais. Kas rytą tėvas dviračiu į supirkimo punktą nuveždavo du bidonėlius pieno, šiltą rytinį sumaišęs su atšaldytu vakariniu. Punkto vedėja atiduodavo vakarykštį liespienį. Juo tėvai pagardindavo ėdalą kiaulėms. Virtuvėje ant stalo nesibaigdavo sūris, sviestas. Irgi iš tos pačios vienatinės karvutės. Kai žiemą šeimos maitintoja užtrūkdavo, mama iš druskos kubilo ištraukdavo džiovintą sūrį, iš kamaros atnešdavo puodynę lydyto sviesto.
Kiekvienoje kaimo ar miestelio troboje buvo susiklosčiusi tokia tvarka. Vėliau suaugusieji pasakys: už pieną gautais pinigais vaikus leidome į mokslus. Kolūkietis viltis siejo su miestu ir išsilavinimu. Tikėta, jog mokytas žmogus atgal negrįš.
Nūnai mokyti žmonės, save vadinantys politikais, lietuvio maitintoją karvutę pavertė atpirkimo ožiu. Tai ji kalčiausia dėl kaimą ištikusios krizės, tai ji paleido pieno upes, kurių nesuvaldo nei Briuselis, nei Vilnius. Vartai į Maskvą užverti, Pekinas skendi migloje, o kitų kraštų valgytojai nė nežino, jog pasaulyje egzistuoja toks užkampis su sostine Ryga (taip anksčiau, taip ir dabar kvalifikuojama Lietuva). Prisiminus Vaižgantą – Dievo skreplelis.
Agrarine pripažįstamos valstybės pamatas – kaimas, žemdirbys, amatininkas, verslininkas. Dar neseniai ir patys didžiavomės, kad žemės ūkis – ekonomikos garvežys. Tik kokia iš to nauda, jei bėgius tiesia svetimi, o mašinistai keičiasi ties kiekvienu maršruto posūkiu.
Žinomas šalies pieno gamintojų asociacijos vadovas teigia, jog vienas ūkininkas, reziduodamas kaime, ne tik išlaiko savo šeimą (taip pat vaikų, anūkų šeimas), bet ir sukuria 25 darbo vietas miestiečiams. Biurokratiniais terminais sakant, pieno gamintojas pradeda maisto grandinę, o toliau prie jos jungiasi pieno supirkėjas, perdirbėjas, prekybininkas, nekalbant apie gausybę valdininkų, prižiūrinčių maisto kelią, tveriančių jam užtvaras, tinklus, filtrus ir pan. Statistika liudija, jog kasmet mažėja pieno ūkių, šį verslą kūrusių ir puoselėjusių kaimo verslininkų, tačiau Žemės ūkio ministerijos valdininkų armija (trys su puse tūkstančio) vis dar turi tuščių kėdžių. „Sotus alkano neužjaučia“, – tokią tautos išmintį vertėtų įsiminti mūsų pieno gamintojams (taip vadinami pieno ūkių šeimininkai). Nuo pirmosios Rusiją purčiusios krizės, kurią lietuviškų „vagnorkių“ autorius vadino niekine, iki pastarųjų dienų šalies pieno ūkis tik ir vadavosi sunkmečiais. Nacionalinės žaliavos visuomet atsirasdavo daugiau, tačiau ūkininkų verslo partneriai jos atsiveždavo iš kitų šalių. Ir pastaruoju metu atsiveža. Politikai žiopčioja kaip ant kranto išmestos žuvys. Ekonomistai rodo į pieno perdirbėjų monopoliją. Keturios ar penkios šeimos valdo visą šalies pieno pramonę, diktuoja kainas, nuo jų priklauso valstybės pajamos už prekių eksportą. „Pasaulio rinkų tendencijos“ – tarsi šventa karvė, kurios nevalia liesti, net jeigu ir savo blynu paženklino jūsų batą.
Kai šalies pieno rinką krestelėjo nežinia kuri pagal skaičių krizė, užsidarė produktų srautai į Rusiją, visi žaliavos supirkėjai kainas sumažino. Net ir tie, kurie niekuomet į tą šalį pieno produkcijos neveždavo. Pastaruoju metu politikai, įvairių tarnybų valdininkai deklaruoja atvėrę eksporto kelius į 172 pasaulio šalis. Tačiau kalbinti Marijampolės, Telšių verslininkai neigė pajutę kokį nors palengvėjimą. Pirkėją reikia užsiauginti, dešimtmečio tam neužtenka. Viename Kinijos kaime gyvena daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje, tačiau vartoti pieno produktus jiems nėra įprasta.
Kelios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės su valstybės žinia tapusios užsienio korporacijų partneriais (ar samdiniais). Mūsų pieno ūkių tiekiama žaliava yra aukščiausios kokybės (tą patvirtina tarptautinį pripažinimą pelniusi tyrimų laboratorija). Valstybės paslapties grifu paženklinta informacija apie svetimos šalies įmonėms gaminamą ir užsienio vartotojui tiekiamą pieno produkciją. Privalomas reikalavimas – kilmės nuoroda. Košerinio maisto vartotojai atsiunčia savo inspektorius ne tik į įmones, bet ir ūkius, tiekiančius žaliavą.
Kyla klausimas: kokius sūrius valgome mes? Estai atrašo – iš mūsų ūkių pieno. Tą patį mini ir latviai. Ir juos apvagiame. Lietuviškomis mūsų įmonių etiketėmis paženklinti ir mūsų neišrankiam vartotojui skirti pieno produktai gaminami Lenkijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Belgijoje, Airijoje. Nuėjęs į prekybos centrą su lupa gali pasiskaityti etiketes, jose sąžiningai nurodoma kilmės šalis. Geriamasis pienas, valgomieji ledai – vanduo, milteliai, skonio stiprikliai. Netgi mėsos produktų sudėtyje šalia kraujo plazmos baltymų nemažas procentas pieno miltelių.
Politikai ir besibaudžiantys jais tapti ūbauja: kaip galima taip skriausti ūkininkus, už jų tiekiamą pieną mokėti tokias mažas kainas, mažesnes už gamybos kaštus? Nu nu nu nesąžiningiems žaliavos supirkėjams. Pastarieji dievagojasi daugiau negalintys mokėti, nes taip juos įpareigoja… politikų priimtas vadinamasis „Pieno įstatymas“.
Neseniai pieno perdirbėjų ir prekybininkų savivalės nuvarginti Estijos ūkininkai surengė protesto akciją – iš Talino prekybos centrų išpirko pigiausią pieno produkciją, pagamintą iš miltelių, sojų baltymų ir palmių aliejaus. Išpirko ir padovanojo senelių globos įstaigoms. Senoliai karą matė, sovietmetį pergyveno – suvirškins.
Panašią situaciją regime ir Lietuvos prekybos tinkluose. „Pieno įstatyme“ apie prekybininkus – nė žodžio. Jų tikras ar tariamas smurtas prieš pieno perdirbėjus aidu atsiliepia ūkininkų kišenėse. Net ir politikams galvos kaista: kurią verkiančiųjų pusę palaikyti? Pieno gamintojų dešimtys tūkstančių, tačiau pieno perdirbėjų argumentai sunkesni ir šlama. Visuomenei raminti skiriamos kas mėnesį skelbiamos pieno supirkimo kainų suvestinės. Šalyje niekas jomis netiki, tačiau Briuseliui tinka. O tai svarbiausia. Iš ten kitados atėjo išmokos pasitraukiantiesiems iš pieno gamybos, nūnai – išmokos už tos gamybos mažinimą. Į viešumą beveik kasdien išmetami mazochistiniai šūkiai: šiandien blogai, rytoj bus dar blogiau. Įdomiausia, jog šiuo klausimu sutaria ir pieno gamintojai, ir perdirbėjai, ir prekybininkai, o politikams šios sutartinės – tarsi medus. Tik konkurentas iš už sienos šių dienų globalioje rinkoje nesnaudžia: perka mūsų pieno ūkius, produktyvias karves, pieno perdirbimo įmonių akcijas. Vieną dieną toks „strateginis investuotojas“ pasakys iškeliantis savo verslą į gretimą valstybę. Ten daugiau vartotojų, pigesnė darbo jėga, palankesni įstatymai.
Gera turėti krizę. Vieni jos sąskaita nurašo godumą, kiti – neišmanymą, treti – politinį avantiūrizmą. Teisi buvo Vokietijos kanclerė, sakydama, jog pastarojo dešimtmečio krizė bus permanentinė – banguojanti, bet nesibaigianti.