Prezidentės veidrodis parodė kitus partijų atvaizdus

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vetavusi Seimo anksčiau priimtą Darbo kodeksą, sudrebino, regis, gana stabilią lietuviškos politikos sistemą. Seimūnams svarstant, priimti ar atmesti Prezidentės argumentus, beveik visos parlamentinės partijos savo deklaruotas ir deklaruojamas vertybes apvertė aukštyn kojom.
Laisvesnėje aplinkoje už konkurencingesnės Lietuvos atsiradimą agituojantys konservatoriai staiga persimainė ir tapo „darbo liaudies gynėjais“: diduma jų frakcijos Seime narių pritarė p. Grybauskaitės pateiktam Kodeksui su pataisomis, kurios esą buvo naudingos mažiau apsaugotiems darbo rinkos dalyviams.
Valdančioji koalicija, kurios didumai – „svarbiausia žmogus“, tuo pat metu susitelkė iki 74 balsų, Prezidentės veto atmetė ir paliko galioti, kaip teigiama, darbdaviams, o ne darbuotojams palankesnę Kodekso redakciją.
Vėliau Tėvynės Sąjungos/Lietuvos krikščionių demokratų (TS/LKD) lyderis Gabrielius Landsbergis tvirtino, esą, partijos nuomone, balsavimas prieš veto būtų buvęs spjūvis į Prezidentės pusę. Šis argumentas provokuoja mažiausiai du klausimus: ar iš tikrųjų TS/LKD artimiausiais metais yra pasiryžusi būti Prezidentės „rankinės partija“? Ar tai tebuvo patogus ėjimas, rodant rūpestį socialinėms problemoms, prieš pat rinkimus.
Nes grėsmė gali būti didesnė nei politinė nauda. Viena vertus, p. Grybauskaitė, kaip ir kiekvienas politikas, gali klysti – ar ir tokių klaidų atveju TS/LKD nedrįs prieštarauti? Mažų mažiausiai pavojinga susitapatinti su šalies vadove, nes nėra aišku, kokiomis natomis ir darbais ji užbaigs savo antrąją kadenciją. Kita vertus, balsavimas už mažiau laisvesnę Kodekso redakciją sukėlė daug klausimų jaunesniems konservatorių rėmėjams ir tiems, kurie tikėjosi daugiau perbėgančių rėmėjų iš liberalaus flango.
Kitaip tariant, Lietuvoje yra dvi partijos, kurioms vertybės ir ideologija yra labai svarbi – konservatoriai ir liberalai. Pastarieji to paties balsavimo metu apsiėjo be siurprizų. Tuo tarpu konservatoriams su jų vertybių pamatais randasi tam tikrų problemų. Buvo štai koks, ko gero, svarbiausias šios kadencijos balsavimas Seime, kuris visiems apsuko galvas. Šiek tiek anksčiau TS/LKD viešai pristatė savo ministrų kabineto šešėlį. Apie Ingridą Šimonytę ir Aivarą Abromavičių buvau girdėjęs, tačiau kada tos kompanijos pabaigoje išvydau Kazimiero Starkevičiaus – 44 miško urėdijų modelio – apologeto pavardę, gavau tarsi betono luitu per galvą.
Ir dar labiau nesuprantu, kas toje partijoje vyksta. Kaip p. Starkevičius tinka prie p. Kubiliaus anksčiau ir p. Landsbergio dabar paišomos modernios Lietuvos vizijos? Ar reikia patikėti prielaida, kad ir toliau Seime nagrinėjant įstatymus, kurie grįsti, taip sakant, modernumo ir konservatyvumo paradigmomis, kažkuri frakcijos dalis, it susitarus, tyliai kiūtins iš salės, kad nereikėtų balsuoti?
Dėl socialdemokratų – daug paprasčiau. Jų ideologija iš tikrųjų visada buvo tik ideologinė retorika. Žodis vietoje politinio veiksmo. Ir nėra ko stebėtis, jeigu jie, svarstydami Darbo kodeksą, tų sau tradicinių ideologinių nuostatų nusprendė atsisakyti, nes norėjo kažką parodyti prezidentei. Na, parodė. Ir ką?
Jie, matyt, norėjo paneigti pusiau viešai žinomą p. Grybauskaitės požiūrį, kad dabartinis Vyriausybės vadovas yra politiškai neveiksnus. Ar jiems tai pavyko? Sunku pasakyti, nes naujo Darbo kodekso priėmimas ir patvirtinimas veto atmetimu, tiesą sakant, yra tik vienas konkretus pasiekimas ketverių metų neveiksnumo pelkėje. Šiuo požiūriu veiklos pliusų lyg ir mažoka.
Kitas klausimas: ar Prezidentei reikėjo ryžtis šiam politikos apvertimo aukštyn kojom eksperimentui? Kad parodytų tamsiąją politinių partijų pusę? Ar išties, kad p. Butkevičiaus ketverių metų veiklos portfelį paliktų visiškai tuščią – tokį tuščią, kokio dar neturėjo nė vienas atkurtos Lietuvos premjeras, išskyrus „dingusį Šimėną“.
Kita vertus, nebūtų teisinga teigti, esą p. Grybauskaitė, rodanti rūpestį socialiai mažiau apsaugotais visuomenės nariais, viso labo imasi sunkiai paaiškinamo populizmo. Jeigu kam sunkiau buvo pastebėti, antra prezidentės kadencija prieš porą metų kaip tik prasidėjo deklaruojamais socialinės saugos prioritetais. Ponia Grybauskaitė retai atvirauja asmens laisvės, laisvos rinkos klausimais, tačiau žurnalui „Verslo klasė“ prieš du su puse metų apie Lietuvos visuomenę ji sakė:
„Mes vis dar gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Tokia mūsų psichologinė būsena. Iš planinės sistemos, kurioje valstybė atsakė visiškai už viską ir suteikė visas garantijas arba jų iliuziją, staigiai persimetėme į laukinės rinkos, anglosaksiškąjį gyvensenos modelį. Dėl to atsirado įtampos, pasipriešinimas reformoms, nes socialiniai saugikliai neužtikrino žmonių saugumo rinkos džiunglėse. Šuolis iš komunistinės sistemos į konkurencine aplinka paremtą rinką buvo pernelyg staigus. Ko gero, tai lėmė didelį nepasitenkinimą, nusivylimą, didelę emigraciją. Mūsų gyvensenos, vertybių transformacija buvo pernelyg staigi. Skubėjome ir tikėjomės, kad rinka viską sutvarkys pati ir kiekvienam duos, ko jis pageidauja. Tačiau net laisvos ekonomikos valstybėje negali būti konkurencinės aplinkos visose srityse.“