Grafų Butlerių pėdomis, įmintomis Prienuose ir Marijampolėje

Prienų krašto muziejaus iniciatyva programos „Dvarų kultūros atspindžiai“ dalyviai galėjo susipažinti su grafų Butlerių paliktais ryškiais pėdsakais ne tik Prienuose, bet ir Marijampolėje.

Prienų seniūnas Gotardas Butleris
Kelionė prasidėjo Prienų piliavietėje, kur Prienų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė trumpai priminė istoriją.
Pirmasis Abiejų Tautų Respublikos viešajame gyvenime ryškiau pasižymėjo Butlerių giminės atstovas Gotardas Vilhelmas, gimęs apie 1600 m. Teigiama, jog jis buvęs vienintelis Teodoro ir Dorotės Butlerių sūnus. Nėra žinoma, kur ir ko mokėsi, kaip pradėjo tarnybinę karjerą, nėra aišku ir kokiais būdais atsidūrė karaliaus rūmuose, bet jau 1624 m. nurodytas kaip karališkosios kanceliarijos raštininkas.
Už pagalbą iš prancūzų nelaisvės vaduojant princą Joną Kazimierą 1644 m. karalius Vladislovas Vaza jam užrašė Prienų seniūniją.
Nėra tikslių žinių, kada buvo pradėtas statyti ir užbaigtas didžiausias Gotardo Butlerio tvarinys – Prienų pilis, tiksliau, visas ansamblis, nes pilį supo sodai ir gėlynai. Manoma, kad pilis buvo pastatyta tarp 1654 m. ir 1661 m. bei buvo panaši į Sisterono pilį Prancūzijoje.
Baigdamas penktą dešimtį, 1649 m. Gotardas Butleris vedė gerokai jaunesnę Palenkės kašteliono (pilies ir aplinkinės teritorijos valdytojo) Morkaus Vodinskio dukterį Konstanciją. Santuoka truko 12 metų, jie susilaukė penkių vaikų: Kotrynos, Teodoro, Marko, Jano ir Aleksandro.
1651 m. vokiečių imperatorius Ferdinandas III Habsburgas jam suteikia šv. Romos imperijos grafo titulą. 1653 m. G. Butleris gauna dar vieną įpareigojimą – jam pavedama administruoti Gardino ekonomiją, už tai gaunant 60 tūkstančių auksinų. 1654 m. jam suteikiamos rūmų iždininko bei rūmų viršininko pareigybės ir pavedamos Parnavo ir Boleslovo seniūnijos.
G. Butleris mirė 1661 m. rudenį (kai kur minima 1660 m.). Tuomet vadžias į savo rankas perėmė jo žmona Konstancija ir vaikai, kurie smarkiai išplėtė valdomą teritoriją. Mieznas, Mrožicinas, Franpolis, Marijampolė – tai tik dalis Butlerių įkurtų miestų.
Gotardas Butleris ne tik pastatė Prienų pilį, bet ir įkūrė pašto stotį, ištiesė medinius šaligatvius, o Prienų apylinkėse įkūrė daugybę kaimų ir kelis ar keliolika dvarų (Bagrėno, Jokimiškio, Aštuonėlių, Ašmintos, Šaltupio, Liepaloto, Išlaužo).
Pagal to meto atsiminimus, Prienų pilis buvo gražiausias statinys, matomas plaukiant Nemunu. 1929 m. istorikas Jonas Totoraitis yra aprašęs dar likusius pilies griuvėsius. Jo teigimu, pilies ilgis buvo apie 80 metrų, ji buvo dvibokštė. Po žeme buvo net keli pilies aukštai. Iki 1944 m. šiuose rūsiuose buvo laikomas bravore pagamintas alus. Ar vėliau jie buvo sugriauti, ar tik užpilti, nežinoma. Dabar virš rūsių stovi gyvenamieji namai.
Mūsų dienomis yra aptikta ir akmenimis grįstų takų, vedančių iš pilies.
Pilį 1701 m. sugriovė atsitraukdami švedai.

Iš Prienų – į Marijampolę
Yra legenda, kad Butleriai iš Prienų į Marijampolę atplaukė Javonio upeliu. Žiūrint į šiandieninį upelį, tuo sunku patikėti. Bet kas ten žino, kaip jis atrodė daugiau nei prieš tris šimtus metų. Tačiau kelio atkarpa, kuria greičiausiai ne kartą važiavo Butleriai, yra išlikusi. Dabar siaurutį, medžiais apaugusį vieškelį galima rasti netoli Šakališkių piliakalnio.
Marijampolėje daug naujo apie Butlerius papasakojo Lietuvos prezidento K.Griniaus muziejaus vyr. fondų saugotojas Tomas Kukauskas ir Marijampolės kolegijos lektorė Vida Mickuvienė.
Sugriuvus Prienų piliai, apie 1713 m. Butleriai pradeda kurtis seniūnijos pakraštyje – Kvietiškyje, Šešupės ir Garnupio upelio santakoje. Manoma, kad dvaras palivarkas čia buvo įkurtas 1717 m., o pavadinimas Kvietiškis kilęs ne iš žodžio „kviečiai“, kaip daugelis manė, bet iš lenkiško žodžio „kvietkas“ (gėlė).
Dvaro įkūrėjas – Prienų seniūnas Morkus Antanas Butleris (Gotardo Butlerio anūkas). Jis buvo novatoriškas šeimininkas, modernizavęs žemės ūkį ir vystęs iškirsto miško verslą – turėjęs devynias „būdas“ – medžių kirtimo ir apdirbimo dirbtuves.
1738 m. inventorizacijos akte išvardinta, kad kiekvienais metais dvare buvo sėjama po 20 statinių rugių, 10 – avižų, 8 su ketvirčiu – miežių, 2 – grikių. Seniūnija karaliaus dvarui kasmet moka beveik tūkstantį grašių. Tai ūkine prasme stipraus dvaro rodikliai.
Po grafo mirties (galbūt 1744 m.?) Prienų seniūniją valdė jo žmona Pranciška (1690 – 1767), kilusi iš Ščiukų giminės, ir sūnus Mykolas, kuris 1746 m. tapo Prienų seniūnu ir valdė visus dvarus. Beje, Pranciška yra pirmoji moteris, kuri šalia vyro buvo paminėta seniūnijos paskyrimo akte.
Pranciška Butlerienė norėjo padėti žmonėms, gyvenantiems toli nuo Prienų bažnyčios, dalyvauti religinėse apeigose, todėl nusprendė įsteigti bažnyčią ir vienuolyną. 1750 m. ji pasikvietė marijonų vienuolius, jiems pastatė vienuolyną ir medinę bažnyčią.
Legenda pasakoja, kad Pranciška, rinkdama bažnyčiai vietą, ėjo pašešupiu kalbėdama rožančių. Kur pabaigdavo vieną maldą, toje vietoje nurodydavo pasodinti liepą, o kur baigė kalbėti visą rožančių – nurodė pastatyti bažnyčią. Šis iš dvaro į marijonų bažnyčią vedantis kelias buvo pramintas Rožanckeliu.
Kvietiškio dvaras pamažu išaugo į Pašešupio gyvenvietę, kuri vėliau buvo pavadinta Staropole. Netoli dvaro prie marijonų vienuolyno išaugo miestelis, gavęs Marijampolės vardą. Vėliau abi gyvenamosios vietovės susijungė ir buvo vadinamos vienu vardu – Marijampole.

Septintas pagal dydį
Marijampolė yra septintas pagal dydį Lietuvos miestas, apskrities centras, kuriame gyvena 57 tūkst. gyventojų. Vos 40 km nuo Prienų nutolusiame mieste yra kuo pasigrožėti.
Vienas įspūdingiausių architektūrinių statinių – Šv. arkangelo Mykolo mažoji bazilika, kurioje yra palaidotas palaimintasis Jurgis Matulaitis (1871 – 1927), šv. Antano altoriuje virš pagrindinio paveikslo kabo malonėmis pagarsėjęs Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu (Vaizbūniškės) paveikslas, padovanotas grafienės Pranciškos Butlerienės. Pirmojoje bažnyčioje jis kabėjo didžiajame altoriuje. Greta bazilikos – Šv. Jurgio (marijonų) vienuolynas, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia.
Mieste yra keletas parkų. Seniausias – Vytauto – įkurtas apie 1890 m. Dar prieškariu Miesto sodu vadintas parkas buvo mėgstamiausia marijampoliečių laisvalaikio vieta. Čia 1923 m. pirmą kartą nuskambėjo džiazas, atliekamas juodaodžio muzikanto. Parke yra Vytauto Didžiojo ir Tauro apygardos partizanų atminimo paminklai, Kančių koplytėlės.
Šalia Vytauto parko – 1782 m. statytas seniausias išlikęs mūrinis pastatas – špitolė, dabar jame įsikūrę Kartų namai.
Vienas įspūdingiausių – Javonio ir Šešupės santakoje 1987 m. įrengtas Poezijos parkas, ypač pagražėjęs prieš trejus metus po rekonstrukcijos. Parką puošia plastiškų formų suolai, želdynai, fontanai, skulptūrinė kompozicija, įamžinusi Vytauto Kernagio atliekamą dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, o vakarais džiugina įspūdingu moderniu apšvietimu.
Marijampolėje veikia Marijampolės kraštotyros muziejus, Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinis muziejus, Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejus, kuriame yra ir ekspozicija, skirta Marijampolės miesto pradžiai bei Marijonų vienuolyno istorijai.
Ir paminklų gausu. Priešais Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją 1992 m. buvo pastatytas paminklas Jonui Jablonskiui, centrinėje J.Basanavičiaus aikštėje 2009 metų rugsėjį buvo atidengtas paminklas „Tautai ir kalbai. Lietuvos vardo 1000-mečiui paminėti“, 2009 m. Tvenkinio saloje buvo atkurtas paminklas kunigaikščiui Vyteniui, prie kultūros centro 2012 m. buvo pastatytas suolelis marijampolietei operos primadonai Violetai Urmanavičiūtei – Urmanai, 2011 m. minint pirmojo Lietuvoje cukraus fabriko 80 -metį buvo atidengtas paminklas Sūduvos krašto klestėjimo simboliui – cukriniam runkeliui…
Marijampolėje veikia Valstybinis dramos teatras, atkurtas 1989 m., kino teatras „Spindulys“.
Laima Duoblienė