Miškininkai girias sodina ne sau, o kitai kartai…

Miške dirbantys žmonės yra kitokie – paprasti, atviri, atsakingi ir rūpestingi, galbūt dėl to, kad jų pasirinkimą dažniausiai lemia pašaukimas, nesumeluota meilė gamtai ir miškui. Miškininką iš kitų profesijų žmonių išskiria ir savotiškas altruizmas, juk, neretai net nespėjęs pasidžiaugti darbo vaisiais, savo sodintą, puoselėtą ir prižiūrėtą mišką jis palieka kitai kartai.

45 -erius metus Prienų rajono miškams atidavęs ir šią savaitę bendradarbių į užtarnautą poilsį išlydėtas Jonas Koklevičius yra tikras miškininko profesijos etalonas – darbštus, pareigingas, santūrus žmogus. Tačiau paprašytas pasidalinti per dešimtmečius sukaupta darbo patirtimi, kuri gali būti įdomi šią specialybę studijuoti besirenkančiam jaunimui, įkalbinėjamas palyginti, kaip per dešimtmečius pasikeitė darbo miške specifika ir problematika, miškų tvarkymo tendencijos, Jonas mandagiai atsisako pokalbio. Jo nuomone, miškų ūkio sistema gerai sutvarkyta ir veikia sklandžiai, joje dirba profesionalai, gerai išmanantys savo darbą, su jais ir reikėtų kalbėtis.Pastaraisiais metais miškų sektoriui keliami vis ambicingesni reikalavimai, todėl, siekiant užsibrėžtų tikslų, miškotvarkoje reikia naujo požiūrio, o jis pasiruošęs išeiti į užtarnautą poilsį ir atsidėti asmeniniam gyvenimui, pomėgiams – žvejybai, medžioklei, vietinės „reikšmės“ kulinarijai…
Pagirtinas Jono bruožas – kuklumas, gerbtina jo teisė nuveiktus darbus „nurašyti istorijai“. Kita vertus, tuo jis nebyliai tarsi patvirtina, kad miškininko darbas nėra iš lengvųjų – reikia visapusiško atsparumo, tvirtų kojų, stiprių nervų, gebėjimo greitai priimti reikiamus sprendimus, ramiai ir argumentuotai apginti savo nuomonę, ypač pastaraisiais metais, kuomet valstybė šiam sektoriui skiria daugiau svarbos ir dėmesio, miškininkams keliami reikalavimai didinti šalies miškingumą, siekti didesnio miškų ūkio ekonominio efektyvumo ir kt.
Mūsų krašto miškų sistemoje J. Koklevičius pradėjo dirbti po to, kai 1969 metais baigęs Kauno miškų technikumą, atitarnavo armijoje. 1971 – 1976 metais darbavosi Birštono girininkijoje girininko pavaduotoju, vyr. techniku. 1977 m. trumpai ėjo Išlaužo girininko pareigas. Nuo 1978 m. dirbo Prienų miško pramonės ūkio naudojimo inžinieriumi, vyr. miškininku, nuo 1990 m. – urėdo pavaduotoju, miškų želdinimo inžinieriumi, buvo renkamas profsąjungos komiteto pirmininku. Aktyviai domėjosi miškininkystės naujovėmis, kėlė kvalifikaciją, ne kartą buvo skatintas.
J.Koklevičiaus bendradarbiai prasitaria, kad, buvusiam ilgamečiam urėdo pavaduotojui išėjus į pensiją, labai pasiges jo moralinės paramos, nuoširdaus ir tiesaus būdo, subtilaus jumoro jausmo, kuris ne kartą padėjo užgesinti ir konfliktines situacijas.
„Joną prisiminsiu kaip ramų, tolerantišką vadovą, gerą organizatorių, iš kurio mokiausi. Kai pradėjau dirbti girininku, į pavaduotoją galėjau kreiptis visais neaiškiais klausimais, jis, atvykęs į vietą, rasdavo sprendimo būdą, niekuomet nekeldavo balso, mokėjo įtampą nuleisti juokais,“ – sako VĮ Prienų miškų urėdijos vyr. miškininkas Tadas Zubavičius.
Nors ne kartą keitėsi J.Koklevičiaus pareigybės pavadinimas, jis savo pastangas skyrė pagrindiniam darbui – miškų želdinimui, ugdymui ir priežiūrai – nuo sėklos surinkimo, daigų sodinimo, želdinių, medelynų ugdymo, melioracijos iki užduočių girininkijoms paskirstymo.
„Apie Joną galiu atsiliepti tik geru žodžiu, vertinu jį už profesinę kompetenciją, toleranciją, santūrumą. Per keturis su puse darbo dešimtmečių jo indėlis į rajono miškų atkūrimą ir įveisimą nenuginčijamas,“ – teigia Prienų miškų urėdas Robertas Judickas.
Urėdui antrina ir Šilavoto girininkas Vidas Dereškevičius: „Manau, kad dirbant J.Koklevičiui, Prienų rajono miškų būklė ir jų sudėtis pagerėjo 150 proc., įveisti ąžuolynai, atželdinti gamtos stichijų nusiaubti plotai… Vadinu jį Miškininku iš didžiosios raidės… Gerbiu J.Koklevičių už pasakytą taiklų žodį – vietoje ir laiku. Jam pakanka vienos frazės – ir konflikto kaip nebūta…“
Šiais laikais retą Jono savybę – problemas spręsti per juoko prizmę – vertina ir urėdijos informatikas Klemensas Banionis, ir Verknės girininkijos girininkas Aurimas Bartuška, kuriam su J.Koklevičiumi teko dirbti ilgiau nei 25 metus.
„Puikus ir patikimas žmogus, turintis išlavintą humoro jausmą, kompetentingas specialistas – problemas sprendėm be pykčių, išvengėm nesusipratimų… Sakoma, kad nepakeičiamų nėra, bet man Jono trūks – ir kaip tvirtos atramos profesiniais klausimais, ir kaip geros nuotaikos užtaiso. Ir kavos pertraukėlių metu, ir gyvenimiškose situacijose Jonas stebino savo kalbos „perliukais“ – įsimintinais posakiais, tai progai pritaikytais taikliais juokais.“
Kiekvienam žmogui gyvenime yra svarbu ne tik darbas, bet ir šeima bei pomėgiai. Todėl bendradarbiai atsisveikinimo vakarėlio metu ilgamečiam miškininkų bendruomenės nariui naujame gyvenimo etape linkėjo sveikatos ir kuo geriausios kloties, įgyvendinant asmeninius planus, kuriems anksčiau pritrūkdavo laiko…
Dalė Lazauskienė