Tarsi aidas iš praeities į ateitį…

Skriaudžių buities muziejaus sodyboje vyko pirmasis folkloro festivalis „Mano kanklės paauksuotos“. Jis surengtas Skriaudžių kanklių ansamblio „Kanklės“ 110 metų jubiliejaus proga. Festivalyje dalyvavo ansambliai ir pavieniai dainininkai iš Birštono, Kauno, Kėdainių, Šakių, Marijampolės, Kazlų Rūdos. Su daugeliu iš jų Skriaudžių kanklininkai kartu yra dalyvavę įvairiose šventėse, šio festivalio, kuris, tikimasi, taps tradiciniu, tikslas – skatinti Suvalkijos ir kitų regionų kankliavimo tradicijų tąsą, etnokultūrinio paveldo saugojimą. Būtent tai, ką Skriaudžių ansambliečiai puoselėja jau daugiau kaip šimtą metų.
Šventės diena prasidėjo Skriaudžių kapinaitėse Amžinam poilsiui atgulusių kanklininkų kapų lankymu. Buvo padėta gėlių, uždegtos žvakelės. Buvę ansambliečiai prisiminti ir šv. Mišių, aukojamų Skriaudžių parapijos bažnyčioje, metu. Jausmingą ir gilų pamokslą pasakęs klebonas Arūnas Simonavičius ne tik priminė apie senuosiuose giesmynuose kanklėms skirtus ypatingo grožio kūrinius, bet ir pakvietė kanklininkus, pasitarus su savo parapijų klebonais, vėl sugrąžinti kankliavimą į bažnyčias. Kanklių muzika, kunigo Arūno manymu, labai pritiktų prie Vėlinių maldų.
Vėliau šventė persikėlė į muziejaus kiemelį. Ją pradėjo Skriaudžių kanklininkai, sulaukę daug sveikinimų ir gražių palinkėjimų, padėkų. Tarp sveikintojų buvo ir bičiuliai iš kitų kolektyvų, ir vietos žmonės, ir savivaldybės atstovai bei Seimo nariai Andrius Palionis, Vytautas Kamblevičius ir Vincė Vaidevutė Margevičienė.
Buvo prisimintas ir ansamblio kelias, pagerbti jo veteranai ir aktyviausi nariai, padėkota buvusiems vadovams ir dabar kolektyvui vadovaujančiai Elenai Pečiulaitienei, pasidžiaugta augančia pamaina – Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro jaunųjų „Kankliukų“ ansambliu, vadovaujamu Dalios Venckienės, šiemet atstovavusiu Suvalkijos regionui Moksleivių dainų šventėje.
Antroji dalis buvo skirta svečių pasirodymams, tarp kurių buvo ir kankliavimo, ir giedojimo, ir dainų, ir šokių. Dėmesio sulaukė ir Amatų kiemelis, kuriame buvo galima susipažinti su kalvio darbu, žvakių liejimo, vėlimo iš vilnos paslaptimis, pasivaišinti obuoliais, mielos Birutės iš Skriaudžių kepta duonele su naminiu sviestu, ponios Zitos kafija, paragauti gardaus sūrio.
Atrodo, kad giliai į vakarą nusitęsusioje šventėje visi jautėsi tarsi viena, didelė, sava šeima, kurioje svarbiausi, žinoma, buvo kelias kartas jungiantys, tarsi aidas, iš praeities į ateitį atliepiantys, Skriaudžių Kanklių ansamblio muzikantai ir dainininkai.