Žemdirbio nuotaika priklauso ir nuo orų, ir nuo derliaus kainų

Liepą ir rugpjūtį pliaupiantys lietūs gerokai pagadino nervus augalininkystės ūkių savininkams. Derliaus nuėmimui techniką paruošę žemdirbiai gaudė kiekvieną pragiedrėjusią valandą, kad galėtų įvažiuoti į laukus ir nuimti užsilikusį derlių. Šilavoto seniūnijoje, Naraukelio kaime ūkininkaujantis Jonas Mikušauskas – ne išimtis, taikydamasis prie gamtos užgaidų, paskutines pupas ir vasarinį rapsą baigė kulti pirmą rugsėjo dešimtadienį. Ir derliaus kokybe negali pasigirti.

Linos ir Jono Mikušauskų teigimu, žemės ūkis nedėkinga sritis, bet kur dingsi „įklimpęs iki ausų“, nepaliksi žemės likimo valiai, juk ūkio kūrimui paaukota per dešimt metų, parduotos vasaros, prisiimti įsipareigojimai. Jie valdo apie 150 hektarų nuosavos ir nuomojamos žemės, galėtų plėsti plotus antra tiek, turi užtektinai technikos, bet aplinkui maža laisvos žemės. Kita vertus, optimizmą ir pastangas niekais verčia prastos gamtinės sąlygos.
„Šiemet teks riboti investicijas į ūkio plėtrą,- tvirtina Jonas Mikušauskas. – Grūdų kainos nedžiugina, prastesnė kokybė – žema ir kaina. Kadangi praėjusiais metais pasistatėme sandėlį, įsigijome grūdų valomąją, dalį derliaus paliksime jame ir bandysime realizuoti kitais metais, tikėdamiesi, kad už grūdus bus mokama daugiau. Kažkiek grūdų Mauručių „Agrokoncernui“ pristatėme javapjūtės metu, atsiskaitydami už skolon paimtas trąšas. Derlius tikrai ne rekordinis. Kviečiai vidutiniškai byrėjo apie 5 t iš ha, miežiai – 5 – 6 t iš ha. 9 ha žirnių liko visai nekulti, teko aparti. Šiek tiek auginame bulvių. Jos šiemet užaugo neblogai, bet supirkimo kainos tiesiog juokingos, urmo supirkėjai pasiūlė mokėti už kilogramą bulvių tik po dešimt eurocentų. O juk bulvėms, kol užaugini, reikia daug priežiūros, patys kasam, atrenkame prekinės išvaizdos, patys vežam į parduotuves, todėl, kai tokia kaina, patirtos išlaidos vargu ar atsipirks.
Jonas Mikušauskas ūkį sukūrė tėviškėje, kurioje, atsisakęs valdiško darbo, ūkininkauja padedamas brolio Klemenso. Abu tėvai mirę, bet broliai draugiškai nutarė tėviškės neparduoti ir dalintis žemės dirbimo rūpesčiais. Jonas yra labiau organizatorius, jis „styguoja“ visus darbus, rūpinasi technikos remontu, tariasi dėl derliaus realizavimo, sudarinėja sutartis. Klemensas vairuoja techniką, dirba prie derliaus nuėmimo. Vyrams į pagalbą suskumba ir Jono sūnus Tomas, kuris prireikus ir prie statybų padeda, ir į traktorių sėda, ir bulves kasa. Mikušauskų šeimos vyrai patys ir sandėlį susirentė.
Ūkyje darbas darbą veja, didelėje sodyboje prie naujai pastatyto namo labai reikia ir moteriškų rankų. Lina Mikušauskienė, dar dirbanti ir Prienų rajono savivaldybėje, laisvu laiku, savaitgaliais ar atostogų dienomis taip pat skuba į kaimą, juk vyrams reikia ir valgį paruošti, ir sodybos aplinka pasirūpinti. Taip pat ji tvarko ūkio buhalterinius dokumentus, rašo projektus, todėl šeimai nereikia samdyti konsultantų. Trys Mikušauskų teiktos paraiškos europinei paramai gauti buvo pripažintos tinkamomis, už gautas lėšas jie įsigijo du traktorius, sėjamąją, priekabą, trąšų barstytuvą, ražienų skutiką, sandėlio įrangą.
„Ši parama labai pravertė. Už nuosavas lėšas įsigijome naudotą kombainą, kitus reikalingus padargus ir jau galime darbuotis,“ – teigia L.Mikušauskienė.
Kai pavasarį žiedais apsipila sodas ir Linos sodinta lanksva, vasarą įvairiomis spalvomis kiemo erdves nudažo gėlės, vakarais, po darbų, visai šeimai jauku susėsti po išlakiais senais medžiais ar atsigaivinti tvenkinyje po tvankios dienos ar iškūrentos pirties. Ko gero, tokios akimirkos, kai gali pabūti basomis kojomis ant žolės, atperka ir nuovargį, ir nusivylimą, kuris retsykiais aplanko žemdirbį, tapus savotišku gamtos ar rinkos politikos įkaitu…
Dalė Lazauskienė