Balsuokit už dabartinę koaliciją

Tarp mūsų kalbant, prieš kokį pusmetį maniau, kad milžiniškas politinio mėšlo rutulys savo mase užspaus socialdemokratų vadovaujamą vyriausybę po kokių dvejų metų. Jau po to, kada šiemet per rinkimus jiems pavyktų išlikti vandens paviršiuje (išlikti valdančiąja partija, o ne slėptis opozicijoje) – jeigu tokia prielaida būtų pasitvirtinus, nieko neveikimas mostelėtų antru lazdos galu kažkur per būsimosios Seimo kadencijos vidurį.
Mano spėjimas buvo pernelyg optimistinis.
Vakuuminė tuštuma driokstelėjo šiemet, rinkimų kampanijos finišo tiesiojoje. Iš Lietuvos savo gamybą atitraukia „Coca Cola“, iškeliauja „Estrella Baltics“ bulvių traškučius gaminantis padalinys, jungiasi du bankai ir po jungtuvių mažina savo buvimo Lietuvoje statusą. Besijungiančių „Nordea“ ir DNB bankų darinys savo būstinę kelia į Estiją, Lietuvoje liks tik naujojo banko filialai, tai reiškia, kad bus ne tik mažiau darbo vietų bankų sektoriuje, bus mažiau ir geriausiai apmokamų darbo vietų.
Akivaizdu, kad daug pliusų kadenciją baigiančiai vyriausybei nepriduria skandalėliai kažkokiose politiškai korporatyvinėse medžioklėse veterinarijos ir žemės ūkio tema. Kur iki šiol niekas negali išsiryškinti, kas kieno kvietimu ten dalyvavo, kas valgė ar nevalgė ir kas už tai sumokėjo.
Kita audra – dėl pirkimų Lietuvos kariuomenėje: 2014 m. įsigyta kažkokių virtuvės padargų, tačiau už tokią kainą, kurios Lietuvoje niekas net nedrįso sapnuoti.
Summa summarum stebėtis lyg ir nėra ko. Kad ši vyriausybė buvo neįgaliausia atkurtos Lietuvos istorijoje, išrašyta daug rašalo. Kad ši koalicija yra labiausiai korumpuota per ketvirtį amžiaus, lūžta visas internetas.
Žinia, p. Butkevičius ketvirtadienį iššoko į viešąją erdvę, kad praneštų: jis nesureikšminąs bendrovės „Coca Cola“ pasitraukimo iš Lietuvos. Na, aišku – kas čia tokio – iki šimto darbo netekusių žmonių Alytuje ir dar kažkiek netiesiogiai tų, kurie gamyklai tiekė savo paslaugas. Taigi sprendimo būdas labai paprastas: Alytaus meras nuvažiuos į Vilnių, savo apsilankymu pagerbs naująją finansų ministrę, gal užsuks pas premjerą ir į tikslinių subsidijų eilutę kitų metų biudžeto projekte įrašys papildomus keliasdešimt tūkstančių eurų būsimoms socialinėms pašalpoms. Visi pasilabins ir išsiskirstys. Kvit!
Surašysiu visišką ereziją, tačiau paskutiniu metu man nuoširdžiai atrodo, kad mūsų politikams, ypač kairiosios pakraipos, toks variantas yra tam tikras siekinys. O variantai ieškoti investuotojų, kurie ne Vilniuje, o provincijos mieste pastatytų gamyklą, sukurtų bent kelias dešimtis darbo vietų, merui toje gamykloje lankytis ir klausti, ar miestas kaip nors gali padėti tai gamyklai išlikti, kurti palankią investuotojams atmosferą,yra didžiulis galvos skausmas.
Kur kas lengviau nedaryti nieko, siekti, kad mieste būtų kuo daugiau rinkėjų – budulių (tokių, kaip rodo TV3), kuriems nieko nereikia, išskyrus „orių pašalpų“. Jiems per politines kampanijas žadėti geresnį gyvenimą ir kasmet rudeniop praminti reikalingų institucijų slenksčius Vilniuje bei gauti pinigų subsidijoms tiek, kiek reikia. Jei pavyks – ir daugiau. Jei tam būtina įstoti į kokią valdančiąją partiją – be problemų.
Sakyčiau, antrasis pasirinkimas yra net skaidresnis.
Žinoma, yra viena nereikšminga problemėlė – toks veikimas anksčiau ar vėliau sukelia nemažų problemų valstybės iždui nacionaliniu lygiu. Bet tasai iždas yra taip toli nuo žmogaus, prie kurio taip arti stengiasi būti socialdemokratai ir jų partneriai. O premjeras – dar ir dalybų meistras. Man įstrigo prieš metus ar dvejus: atvažiavo Ignalinos rajono ir Visagino miesto merai pas premjerą ir paprašė sumažinti jų gyventojams šilumos kainų koeficientą. Premjeras tik šast į Ignalinos AE uždarymo fondą ir pakrapštė tenykščius likučius. Gyvenimas juk gražus! Nei tau kokios idėjos – kaip pasikeis tų savivaldybių socialinė – ekonominė padėtis, gavus tokią dovanėlę, nei kokios atskaitomybės. „Pagalvok, kažkokie 2 mln. tada dar litų“, – ir prakūreno per žiemą. Pigiau ir daugiau nei likusi Lietuva.
Visiems nirvana! Beveik, kaip Viktoro Uspaskicho ledų dalybose.
Kadangi premjeras jau išvis nieko nesureikšmina, net Darbo kodekso, pravartu priminti jam, kaip regioninės plėtros politiką formavo čekai. Ar atkreipėte dėmesį, kad Lietuvą pasiekiantys transnacionalinių kompanijų ženklais pažymėti produktai – dantų pasta, šampūnai, skiedikliai, valikliai, net įklotai intymioms vietoms yra pagaminti dažniausiai Čekijoje, dalis Lenkijoje ir kitur Rytų Europos šalyse. Tai va, prieš du dešimtmečius Čekijos vyriausybė buvo nusipiešusi sau planą: į kiekvieną šalies provincijos miestą pritraukti „Procter&Gamble“ ir panašių monstrų bent vieną gamyklą, kurioje dirbtų bent pora šimtų žmonių ir tiektų globalių prekių ženklų produkciją visai Rytų ir Vidurio Europai. Tokios gamyklos, kartu su kitais ekonominiais vienetais (ne viešojo sektoriaus), Čekijoje tapo tam tikro socialinio stabilumo (jeigu jau nedrįstant pavadinti gerove) inkarais. Taip pat ir nuo masinės migracijos.
Ar galime mes to tikėtis iš dabartinės vyriausybės? Ar ji pajėgi šitaip susigalvoti tokį projektą, sudaryti jo įgyvendinimo sąlygas ir pagaliau per keletą metų įgyvendinti? Nueikit spalio mėnesį prie urnų, išrinkit tą pačią koaliciją – man nei aiškinti nieko nereikės.
Mes tada jau tik draugiškai skęsime politinės asenizacijos duobėje.

Rytas Staselis