„Ne mokyklai, bet gyvenimui mokomės“…

– Ne mokyklai, bet gyvenimui mokomės – non schole, sed vitae discimus.., – ne kartą šią mintį lotynų kalba LR Seimo nariui Andriui Palioniui ir jo padėjėjai, Birštono savivaldybės tarybos narei, buvusiai savo mokinei Valei Juodeikaitei – Petkevičienei jų viešnagės metu pas Aureliją ir Juozą Vyšniauskus, pakartojo gerbiamas Juozas.

Tęsdamas dar savo kadencijos LR Seime pradžioje pradėtą tradiciją pagerbti garbių sukakčių sulaukusius mūsų krašto žmones Andrius Palionis pas Birštono vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoją, sporto pasaulyje gyvenusį ir tebegyvenantį Juozą Vyšniauską ir buvo atvykęs pasveikinti jį Jubiliejaus proga.
– Jūsų pėdos Birštono žemėje gilios ir prasmingos. Savo asmenybės pavyzdžiu nutiesėte stiprų bendrystės tiltą tarp mokytojo ir mokinių, – įteikdamas gėlių puokštę jubiliatui sakė A. Palionis. – Nuoširdžiai dėkoju Jums, Gerb. Mokytojau Juozai, už Lietuvai užaugintą dorą pilietį, už meilę ir ištikimybę pasirinkimui, už mokymą ir mokymąsi augti drauge su pareiga ir teise. Linkiu Jums stiprios sveikatos, artimųjų meilės ir Lietuvai užaugintos bendruomenės pagarbos! Ilgo, lengvo ir gražaus ėjimo Gimtinės žeme!
Su svetingais šeimininkais kalbos netilo apie visų ėjimą gimtinės žeme. Dar spausdamas ranką Andriui, jubiliatas patikino, kad gyvena prisiminimais. „O jei pabėgėt jau neišeina, tai žingsniu einu“, – gyvenimo džiaugsmo nestokoja jis. „Prisimenu jūsų tėvuką Juozą labai gerai. Labai norėjau jį prikalbinti sportuoti, tačiau tuo metu reikėjo tėvų sutikimo. Nuvažiuoju pas tavo dieduką. Ir išgirstu tvirtą, labai kultūringą jo posakį: „Iš sporto visą gyvenimą duonos nevalgysi. Reikia turėt ir profesiją“. Prieš tėvų valią niekada nėjau. O per prievartą ir sportininko nebus. Iš tavo tėviškės krašto esu daug vaikų mokytis išsiuntęs į Panevėžio sporto internatą. Dauguma jų yra daug pasiekę gyvenime“, – dalijosi prisiminimais gerbiamas Juozas, kuriam sporto principas buvo pagrindas. Beje, jis sako, kad jei dar ir šiandien paklaustum jo buvusių mokinių, kurie dirba Sporto federacijoje, jie tikrai prisimintų savo mokytoją, kurį patys buvo praminę „Principu“. Ilgametis stalo teniso teisėjas, kuriam nuo 1968 metų, vieninteliam, suteikta „Visasąjunginė sporto teisėjo kategorija“, prisiminė savo darbo įdomybes. Jis taip pat vedęs ir visas Birštone bei Prienuose vykusias stalo teniso varžybas, gerbiamo Jurgio Janulio organizuojamus turnyrus. „Pirmas reikalavimas – viską daryti sąžiningai. Žinoma, neklystančių nėra“, – tikino J. Vyšniauskas. Užklaustas, ar nebeliko skaudulių iš praeities, nestokojantis humoro jausmo, jis pripažino, kad daugiausia dėl visko buvo paties „liežuvis kaltas“. „Kas gera prisiminkime, kas bloga, lai išblės“, – sakė jubiliatas žinomus žodžius, tik patarė, kad norint, galima vieną žodį parašyti ir taip: „prisimynkime“…
Lankantis mokslo metų pradžios išvakarėse, Seimo nariui buvo įdomu išgirsti šio principingo, reiklaus sau ir kitiems mokytojo mintis. „Mamule (taip gražiai Juozas kreipėsi į bendro gyvenimo keliu einančią žmoną Aureliją, intelektualią, malonią, mokančią reiklumą derinti su jautrumu moterį, buvusią mokytoją, ilgametę Birštono sanatorijos „Spalis“ gydomosios kūno kultūros metodininkę, – aut.past.), kiek mes dirbom užklasinio darbo už dyką? Po pamokų mokiniui gal ir skaudu buvo sėdėti, bet nešė mokytojui užmokestį maistu, nors buvo, kad ir patys gyveno pusbadžiu. Juk nebuvo vaikams kompiuterių, tiek malonumų, kaip šiais laikais. Nebuvo tokių ir pasakymų iš vaikų, kad „man nebeįdomu“, „kokia man nauda“, „man prie kompiuterio įdomiau“. Į pokalbį įsiterpusi Aurelija antrino savo žmogui: „Į darbą ėjom kaip į šventę. Juk žmonės manęs laukė – aš jų taip pat. Mačiau jų sveikimo rezultatą. Ir labai tuo džiaugiausi. Malonu, kad ir dabar dar aplanko, prisimena buvę pacientai. Gyvenimas taip surėdytas. Vietoje nestovi. Bet smagu, kai nugyveni prasmingai“.
O J. Vyšniauskas prisiminimų taku sugrįžo ir į savo mokyklą, į „Žiburio“ gimnaziją. Jis vardija klasę, kurioje mokėsi Justinas Marcinkevičius, Jonas Kazlauskas, Anarsija Adamonienė, Antanas Grinkevičius ir kiti to meto vaikai. Jubiliato žodžiais, „jų klasė – tai fenomenas, tai visa serija be galo intelektualių ir talentingų žmonių“. To meto mokiniai su mokytojais ir duoną, ir mokslą dalinosi pusiau. „Pareigą krimtom kaip duoną, o keldavom alkani“, – rašė mūsų žemės poetas apie savo kartą… Gerbiamas Juozas lotyniškai primena, kad virš scenos buvo parašyti tokie žodžiai: „Ne mokyklai, bet gyvenimui mokomės“. Pasak buvusio žiburiečio, tikras direktorius ir dabar patartų mokiniams šiuos žodžius užrašyti, jais vadovautis. „Juk žinios yra pagrindinė vertybė. Aš nesuprantu, kas darosi dabar mokyklose? Pažanga didžiulė, bet pažiūra į žinias kitokia. Gal ir „mūsų buvo kitoks kirpimas“, – retoriškai svarsto. – Viskas prasideda nuo šeimos. Kai šeima ir mokykla atras bendra, kas rištų, kai mokyklai bus sugrąžintas mokymo įstaigos statusas, o mokytojai nebus amatininkais, galbūt patikėsiu geresne ateitimi”, – išsako savo pastebėjimus buvęs mokytojas. Ir viliasi, kad galbūt jauniems politikams, jų komandai pasiseks sukurti tikrosiomis vertybėmis paremtą gyvenimą visose srityse. Juozas Vyšniauskas išreiškia viltį, kad dabartinės kartos nekeltų tokio klausimo, kurio jis nekėlė niekados: „kokia man iš to nauda?“
– Dabartiniams mokytojams ir mokiniams ir Jums, Andriau, linkiu savo kadaise sukurtų komandų pavadinimais – jėgos, valios, ryžto ir ištvermės, – išlydėdamas svečią sakė J.Vyšniauskas.
O drauge su žmona Aurelija dar palinkėjo kiekvieną darbą dirbti su meile!
Palma Pugačiauskaitė